Tavo kerintis žvilgsnis
išnyksta
tolimiausiame
Kosmoso blyksny, –
juk neveltui šioj
Žemėj gyventa.
Ir mylėta...
Prarasti gal lemta
tokį rožinį
Saulės gimimą,
tokią jos
violetinę mirtį?

Gal gerai,
kad nežinom, kas skirta...
Gal gerai,
kad mus gailestis ima,
matant
žūstančio grožio trapumą
ar prisimenant
šviesą purienų?

Tegul viskas išnyksta
Gėrio iškrovoj –
blyksny,
Saulei tekant
tarp mūsų
abiejų!..