Apėjo ratą, kaip šunytis, skersas rytas,
Nors saulė bandė labas pasakyt jam.
Pro debesies kraštelį apsižvalgius,
Į patalus pūkinius įsirangė.
Skersai ir išilgai bučiavo vėjas,
Pėdas pametęs: verkė, kaukė, šėlo.
Apsvaigęs pirmo žvilgsnio debesų skliaute,
Su paukščiais nardė, gaudydamas tik save.
Tai vis tas rytas galvą jam apsuko,-
Pavasaris ant debesies saulutę supa.