Kopėčios

Suodinomis, ratų nuplaktomis kopėčiomis slinko tamsi šmėkla į nežinią. Lašas po lašo krito lietus ant šaltos rudenio išalintos žemės, merkė visą, kas menka. Medinės pakopos jai rodė kelią, nes per ašaras - upėmis srūvančias krauju suteptu veidu - ji nieko nematė. Ji nematė tolstančio miesto, gęstančių žiburių, plentu lekiančių automobilių, dainuojančio gyvenimo... Ją kvietė takas, vedantis gilyn į tamsą. Šešėlis tolo neatsisukdamas, nenubraukdamas ašarų ir lietaus nuo veido, nepatraukdamas išsiplaiksčiusių palaidų plaukų, tiesiog ji tolo nuo gyvenimo, nuo žiaurios realybės ir dabarties...  
Tyla. Staiga ji suklupo, garsiai stuktelėjo keliais į permirkusią, purviną žemę. Ji kilstelėjo save sykį, kitą ir liovėsi. Jos kūną apleido jėgos, stingdė skausmas... Šalčio išalintas kūnas reikalavo amžino miego. Šmėklos akys apsunkusios užsimerkė, veidą užliejo vėsa, menka žolė priglaudė ją. Debesiui praslinkus mėnuo sidabru nudažė tįsantį kūną.
Ar ryte ji pabudo...?
Kopėčiomis atidundėjo traukinys...
Lawera