Mintis pasiglemžė aistra –
Mirtį apkabint.
Jos glėbyje lyg vėjas gluosnių šakose,
Poilsio saldų lengvumą dosniai patirt.
Galų gale sustojus –
Amžiams galbūt...
Nužvelgus šlykščius praeities tolius,
Nurijus malonų laisvės gurkšnį atsipūst...
Graužatį palikęs,
Nusiplėšęs skarmalus...
Sakytum išties niekad nebuvai gimęs,
Tad ir nėra dėl ko jaustis kaltu.
Tik akis ramiai nubraukus,
Šiukšles nuvalyt.
Atėjus į namus, kurie būtų jaukūs
Susirangius guolyje minkštam užmigt.