Matas jaučia Rimo nerimą. Mąsto, kaip išgauti širdies gelmėse panardintą slėpinį. Nepataikysi – amžiams užsivers durelės.
-   Kad ją kur plynės! Košė prisvilo! – šaukštu gramdydamas puodą, aimanuoja šeimininkas. – Ką dabar ant stalo padėsiu?
-   Nesisielokit, dėde, už pirtelės mačiau balandų jaunuolyną.
Lapienės išsivirsim.
- Ar žinai, kaip ją verda?
- Mama išmokė.
- Tai šokam prie viryklės. Spirgų iš vakarykščios likę. Bulvės
pintinėje. Ištraukei iš bėdos, brolau. Buvau jau nusigandęs.
- Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, - pasiraitojęs marškinių
rankoves, šypsosi Rimas.
- Esi nuovokus vaikis. Tokie pakampėmis nesimėto.
Keista, jau seniai, o gal niekados Rimantas negirdėjo panašių
žodžių. Tik - netikša, užuomarša ir dar daugybė be galo skaudžių užgauliojimų.
- Negirkit, dėde, dienos be vakaro. Didesnio nevykėlio už mane
visame pasaulyje nerastumėte.
- Argi? Imsiu, manai, ir patikėsiu. Argumentų man reikia,
įrodymų. Mokslininkas esu.
- Tuoj  tuoj paklosiu.
Net nepajunta vaikinas, kaip pradeda pasakoti. Liete išsilieja.
Susikaupę skauduliai į paviršių kyla. Kvėpuoti vis  lengviau ir lengviau. Lyg sunkią girnapusę būtų nusimetęs. Pasijunta  naujai užgimęs.
- Sumanei namiškius apmauti? O nešovė į galvą mintis, kad
juos labai įskaudinsi? – nepaleidžia vaikino aštrus rudų akių žvilgsnis,
- Mąsčiau, bet kitos išeities nesugebėjau rasti.  
- Taip ir gadiname vieni kitų sveikatą. Tik melas, apgaulė, o tiesą
sugrūdame, atleisk man, tiesiai į  užpakalį. Paskui dvokiančios jau ištraukti nedrįstame, - plyksteli pašnekovas. – Nemanyk, kad viskas ant lėkštutės paduodama. Pakovoti reikia. Iškart nusileidai tiems niekšeliams, ir jie laimėjo. Blogai – nebuvo gero patarėjo, šiandien viskas būtų klojęsi kitaip. Bet dar ne vėlu. Spragas galima užlopyti. Telefoną turi?
- Ne.
- Še, imk manąjį. Nedelsdamas pyškink visą teisybę tėvams ir
pridurk: išeitis yra, tikiuosi susirasti darbą, pastogę turiu.
Drebančiais pirštais renka vaikinas brolio numerį, pirmą kartą gyvenime siunčia gerą naujieną. Staiga viduje kažkas nutrūksta, tarsi būtų didžiulį gumulą bjaurasties išspjovęs.
- Apsivalei? Matai aną kalnelį? Pavasarį motinėlę ten nulydėjau.
Aš irgi, nenorėdamas skaudinti, dažnai jai pameluodavau. Šiandien, tokią širdperšą kenčiu, kad ir apsakyti neįmanoma. Tiek gražių minčių nuo jos nuslėpiau, daugsyk savo laime nepasidalinau. Viską, bernužėli, reikia daryti laiku, kad vėliau gailestis neužkamuotų. Tiesa, norėčiau sužinoti, kokią specialybę pasirinkai.
- Psichologiją.
- Gal ir pagirtina, kad beveik visi abiturientai renkasi
aukštąsias, bet, sveiku protu pagalvojus, daugybę specialybių galima daug  lengviau ir greičiau įsigyti. Ar šis dalykas tau būtinai reikalingas? Gal stalius būtum labiau gerbiamas?
-   Norėčiau nuoširdžiai, protingai pagelbėti tokiems kaip aš. Skaudi patirtis verčia tai daryti.
- Jei jau taip, tai šaunu! Turiu pažįstamų šioje aukštojoje
mokykloje. Pabandysiu pasišnekėti. Sakei, esi priimtas į apmokamas studijas?
- Mano tėvai bėdžiai, reikiamos sumos nesurinks. Nori
nenori, reikės pasiduoti.
- Ar ne per greit? Juk yra būdų kliūtims įveikti. Apie
paskolą pagalvojai?
- Labai jau daug paskalų apie ją prisiklausiau. Nenorėčiau vėl ant
grėblio užlipti. Tik tėvams rūpesčių pridarysiu.
- Labai dažnai girdžiu - tėvams, ar nesuvoki, kad iki
pilnametystės tik sprindis. Asmeninės atsakomybės trūksta. Prisimenu savo bendruomenės narę Džeinę. Jos tėvai – akivaizdūs skurdžiai. Mergaitė dirbo pačius juodžiausius darbus. Dėjo centą prie cento. Ieškojo kelių tikslui pasiekti. Šiandien ji prestižinio universiteto dėstytoja. Tėvai net nenutuokė, ko siekia jų dukra. Robis pasirinko trumpesnį kelią. Baigė konditerių kursus. Iš pradžių padėjo prekeiviams tortus pardavinėti. Vėliau įsigijo cechą. Dabar vos spėja aukščiausios klasės restoranams  gaminius tiekti. Nepasisekė tik Tedžiui. Įpratęs aimanuoti, pilnas pavydo,  tinkamos vietos neranda. Mat vargšelis niekaip nesupranta, rodos, paprasto dalyko: mylėk kitus, jei nori, kad tave mylėtų. Nemėgstu ir aš žmonių, visą amželį ant svetimų pečių savąjį kryžių kraunančių. Ar dokumentų dar neatsiėmei?
-    Kol kas ne.
- Gerai. Rytoj pradėsime veikti. Nepasiseks, ieškosime kitos
išeities. Gerbiu veikliuosius, ant kiekvieno kupsto neklumpančius.
- Betgi Amerika, tai ne Lietuva.
- Tą patį daugelis mano. Auksinių žuvelių gaudytojų ir ten
niekas nemėgsta. Laimė visur kruvinu prakaitu pelnoma. Ar žinai patarlę: nespaudęs norago, nekąsi pyrago?
- Įdomu, kokios spalvos jums prakaitas varvėjo.
- Visokios, sūnau, visokios. Nesupyk, kad sūnumi pavadinau.
Namuose sukuosi tarp trijų moterų, vyriškio Dievulis pagailėjo…
Staiga per žvitrių akių spinduliukus perbėga šešėlis. Matas skausmingai nutyla.
- Pamelavau, nors melagių labai nekenčiu. Buvome sulaukę
sūnelio, kuris, eidamas tryliktuosius, mus paliko. Per daug skaudi man ši tema. Norėjau jam parodyti Arizonos stebuklą. Dvyliktąją berniuko vasarą  gimtadienio proga padovanojau jam kelionę po garsiuosius to krašto kanjonus, urvais nuvingiuojančius į vaiduokliškus aklagatvius. Kur saulės atokaitoje raudonuoja vėjo sunešti smiltainio gūbriai. Ežero aky atsispindi erozijos išgraužtas kalnas, virtęs keliolikos metrų išlakiu grybu, šelmiškai prisidengusiu rusva kepurėle. Prieš kelis tūkstantmečius talentingi čiabuviai išbraižė uolose paslaptingus raižinius, siųsdami ainiams mįslingą žinią. Iš tolo baltuojančios drebulių giraitės savo kamienais labiau mena mūsiškius berželius. Pėsčiavome po šį kraštą, buvome išvargę, bet labai lamingi, išgirdę į sielą smingančius gamtos garsus.  Čia mano atžalėlė  ir  užgeso, maliarinio drugio krečiama. Jaučiuosi kaltas, nes aš jam įžiebiau aistrą kelionėms. Su  netektimi žlugo visos mano šviesiausios viltys. Džiaugsmą užgožė liūdesys. Lemtis privertė daug ką pakeisti – reikėjo gyvenimui išsaugoti dukras, - prisiminimų prislėgtas atsidūsta susikrimtęs tėvas.
Nejaukią bylą pertraukia nuo savo guolio pakilęs Rainis. Jis
strykteli šeimininkui ant kelių, vešlia uodega  brūkšteli per pasmakrę. Niekur nedingsi. Privalai šypsotis.
- Tik pažvelk. Šiuose namuose sielvartauti neįmanoma. Pamatys
katinas nusiminusį, visados suras būdą ūpui pataisyti. Pradedi su juo žaisti, laikinai viską pamiršti. O pliūpsnis gerų emocijų už auksą brangesnis,- glostydamas nediplomuotą ,,psichologą” šypteli Matas.-  Bręsdamas ir tu suprasi, kokie menkučiai buvo ankstyvieji pergyvenimai, nulėmę tavąją gyvenseną. Pajusi, kad nieko nėra baisesnio pasaulyje už netekties skausmą. O ausis šiais laikais – vienas juokas. Medikai ne tokius stebuklus šiandien sukuria. Patvarkys ir tavąją, net mama nežinos, kuri auselė buvo kitokia.
- Betgi viskas didelius pinigus kainuoja.
- Dar truputėlis kantrybės, ir mergaitės tavimi nepasidalins. Ar
jau turi savo išrinktąją? Ne? Nesnausk, laikas viską sutvarkys. Grožis -galingas, bet labai nepatvarus. Asmenybei reikalingos ir kitokios vertybės.
- Dėde, Matai, jūsų pasiklausius, viskas lengvai pasiekiama, o
tikrovėje - atvirkščiai.
- Taip tik mums atrodo. Gyvūnams apsiginti duotos vikrios
kojos, žvitrios akys, aštrūs dantys. Žmogui – skvarbus protas, didelė širdis. Norėčiau, jog amžiams įsidėmėtum: visi užgauliotojai yra pasigailėtinai silpni ir nelaimingi. Jie iš mūsų laukia visokeriopos pagalbos, nors didžiavyrius vaidina.
Vėjas pasigauna praviro lango užuolaidą. Pro išlaisvintą plyšį kyšteli saulės spindulys, grakščiai nučiuoždamas grindimis. Katinas strykteli nuo kelių ir pasileidžia tekinas paskui nubėgantį šviesulį. Rimas susikaupęs stebi šitą naiviai malonų žaismą, o  mintys jau keliauja ten, kur ant pritemdytos vaikystės griuvėsių kyla šviesūs naujai kuriamo gyvenimo kontūrai.
Matas išsitiesia, pasiraivo ir, kaip visada, guviai šūkteli:
- Metas kibti į darbą, sūnau!
- Pasiruošęs! – linksmai atsiliepia Rimas.