Vien patirtis ir netektis po netekties
Aliuminio kulkoms taikiny plevėsiškam įsmingant.
Atrodo tarsi tikras ginklas ant dar vaikiško peties,
Nes tas troškimas šauti ir naikint- tiesiog dėsningas

Kaip ir trauka prie Žemės: kosminių laivų ji nesulaikė.
Nei to biudžeto, virtusio į raketas.
Į žvaigždes kildamas varliukas verkė klaikiai,
Bet mes ausis užkimšę išsipirkom danguje vietas

Ir laukėm pabaigos,
Manydami, kad saugūs.

Nors kartais norisi tikėt, kad stovime tvirtai tam devynaukšty,
Nors mūsų žemiškos padangės primena saulėtą atviruką,
Nors vietos randa ten pilotai naikintuvų ir rečiausi paukščiai,
Jis vieną dieną grius, sudeginus tą lemiamą plastmasinį maišiuką.

Ir su visais mumis.
Ne be palaiminimo Dievo.