(8)
- Lėčiau, širdie, - jos paprašiau, pamatęs
Soneto atneštą pyragą šviesai žiebt,
O į rankas imu kraštinę žvakę,
Aną, kuri toliausiai nuo manęs.
Ir štai maža ugnelė jos jau dega -
Sunku suprast savijautą, bet ji
Nepaiso, kaip atrodantis pyragas -
Gyva, protinga ir labai jauti.
Galbūt, kad žvakė ši iš bičių vaško,  
O išvaizda į Nojaus laivą panaši.
Net ima džiaugsmas neregėtas-
Ne Nojus ten, laive, o jis, Sonetas.
Pravėręs burną,  šviečia šypsena
Lyg skubintų greičiau pakelt bures.


(9)
Kas patikės, kad šitaip iš tiesų
Atgal gali nuklyst per šitiek metų?
Tos žvakės tiek nedaug, o kaip šviesu!
Užgriuvo įvaizdis garbaus Danko.
Kuris per girios tamsą žmones vedė,
Išėmęs širdį ir paliepęs šviesti jai –
Ir štai dabar jos šviesoje regiu ---
Tai Šklėriai gi, kuriuos buvau pametęs,
Štai dar nesenas kiemas Karlonų –
Nuo jo tvoros smala net nenudžiuvus –
Bet nuostabiausia -  pats save regiu,
Suvystytą kaip lėlę lopšyje
Kur lig ausyčių pražiota burna -
- Nešauk, rėksny, mes vis tik susitikom...