Prisimenu rankas ir švelnų, šiltą žvilgsnį,
Lig šiol menu kiekvieną tavo vardo linksnį.
Nepamiršau tada man pasakytų žodžių,
Kuriuos neklysdama šiandieną pakartočiau.

Prabėgo metų daug, likimas vėlei leido
Lankytis ten, sutikt seniai matytą veidą.
Norėdama save nustebint, gal paguosti,
Ženklų nepamirštų vėl ieškau. Rast tikiuosi.

Gerai dar pamenu, žinau, jog turi būti -
Tavam veide maža ir gundanti duobutė,
Bet tematau raukšlelių raizginį ten klaidų...
Ir net nereikia spėt, kas mano žvilgsnį baido.

Įveikus mūsų laiko ir buvimo nuotolį,
Širdy bepajutau vien gailestį. Ne sopulį...