Prisisėmę pavasario
Prisiberkim į lūpas tylos,
vėjui jauko ir truputį pasakų –
greit rąžysis beržai nuo sulos,
pumpurai skleisis saujoj be atsako.
Saulės kasos laukuos pasiklys,
ar žiedai dar bandys jas supinti
ten, kur tyko šaulys nebylys,
nusitaikęs giliau nei į mintį?
Prisislėpęs užantin eilių –
neeilinių kasdieniu žydėjimu,
be kablelių ir žodžių meilių...
Nuginkluoja vėl savo tikėjimu
išsiliejęs baltumas dienos,
vis gilyn tamsą vakaras paseka –
mes išaugam basi iš žiemos
į batus prisisėmę pavasario.