iš ajerų...
Tai pats žydėjimas, Jeronimai, žvalgykis
išbridęs iš rasų dalios, nereik čia plieno dalgio
ir pustyklės, tereikia pievų atgaivos žalios,
tereikia laisvo rūko laivės, ir plauksim
drobes keldami, atmink, Jeronimai, kad laikas
pabers kamanėmis lyg pro duris
lengvai pražydusius palūkanom vargų...
Tikėjimą, Jeronimai, radai pušies bedygstančioj
dienoj, apsivilkai liemenę kieto milo, atrodė –
speigas žiedlapiais iškritęs tirpo svajose, atriekęs
duoną ant ajerų pakeptą, pakvipusią sotumo valandoj
dosnumo plutele – malonės laukei iš skalsios versmės.