Kai jau švito, ir šviesa po truputį šviesiai dažė medžių lapus, Izabelė nubudo. Ji gulėjo ant akmens, savo galvelę pasidėjusi ant Vėjo kelių. Berniukas jau buvo atsibudęs, tačiau tyliai, nekrutėdamas sėdėjo, kad nepažadintų mergaitės.
- Vėjau!, - staiga iš miego pašoko Izabelė. - Kodėl manęs nepažadinai? Dabar gausiu pylos, visi jau po truputį keliasi.
- O kas sakė, kad tau būtina grįžti? - nusišypsojo ir pasirąžė berniukas.
- Aš! - ant kojų greitai pašoko Izabelė. Susisiautusi paltuką, ji pasileido bėgti miško takeliu.
- Izabele, ar ateisi pas mane?! - sušuko Vėjas pavymui.
- Šiandien turbūt, kad ne. Bet rytoj gal ir paspruksiu! - bėgdama atsakė mergaitė ir nutrepsėjo tolyn.
Izabelei bėgant, jos garbanos gražiai šokinėjo vėjyje, o kojytės mušė tam tikrą ritmą, primenantį laikrodžio tiksėjimą. Prisiminusi laiką, mergaitė dar labiau susinervino. Ji bijojo, kad visi jau bus pabudę, o kuri nors prižiūrėtoja jau stovės tarpdury ir lauks parbėgančios mergaitės. Jai parbėgus, prižiūrėtoja mergaitei priduos daugybę darbų ir paskelbs areštą visam mėnesiui. Iš tikrųjų, visi jau po truputį budinosi, saulės spinduliai jau po truputį šildė mergaičių prieglaudos langus. Tačiau Izabelė greitai įsmuko pro galines duris, šalia kurių, visai netoli buvo tualetas. Mergaitė staigiai įsliūkino į tualetą, ten pasėdėjo kelias minutes, ir rąžydamasi, lyg nieko nebūtų nutikę, ji koridoriumi nuėjo į septynmečių miegamąjį.

***

Vėjas, akimis nulydėdamas takeliu nubėgančią Izabelę, atsistojo, ir nužygiavo į miško gilumą namų link. Berniukas pamatė, kaip jo pusėn atbėga Juodis ir sušvilpęs šuniukui, kartu su juo parėjo namo. Vėjo medinė trobelė nebuvo didelė, tačiau dviaukštė. Rąstai, iš kurių buvo suręstas namelis, jau buvo gerokai apdūlėję, tačiau namelis atrodė lyg iš pasakos. Visur žydėjo gėles, kuriomis visada rūpinosi mama, ir, kurios buvo tikrų tikriausia jos aistra. Nedidelių langų langines puošė raštai, o apsamanojęs stogas namui suteikė dar daugiau įspūdingumo. Kiemo centre stovėjo šulinys, už namo stovėjo supynės ir smėlio dėžė. Bet gražiausia buvo tai, kad ratu aplink sklypą, augo aukšti medžiai.
Berniukas atidarė namelio duris ir tyliai perlipęs per slenkstį, dingo namo viduje. Visi jau buvo pabudę. Mama virtuvėje gėrė žalią arbatą ir valgė pusryčius, tėtis skaitė laikraštį, o Vėjo vyresnysis brolis Nojus, ruošė vakar neparuoštus namų darbus.
- Kur buvai? - nustebusi paklausė mama. - Matyti, kad savo lovoje nemiegojai.
- Atsiprašau, buvau proskynoje su Izabele, gaudėme jonvabalius, bet staiga ant akmens užmigome ir pabudome tik kai jau švito.
- Kokia dar Izabele? - nusistebėjo Nojus.
- Tokia mergaite. Susipažinau su ja proskynoje. Ji iš mergaičių namų už miško.
- Ką ji veikia proskynoje? Gi toms mergaitėms negalima peržengti prieglaudos ribų. - pro laikraščio viršų pažvelgė ir į pokalbį įsitraukė tėtis.
- Lyg jai labai rūpėtų kas galima, o kas negalima. - nusijuokė Vėjas ir iš šaldytuvo išsitraukė šviežiai spaustų obuolių sulčių.
- Tai gal pakviesi ją pas mus į svečius? - nusišypsojo mama.
- Jau pakviečiau. - berniukas dviem gurkšniais išgėrė sulčių stiklinę, užsimetė kuprinę ant pečių ir išėjo pro duris.
Vėjas iš malkinės išsivarė dviratį ir ant jo atsisėdęs, išvažiavo mokyklos link. Mokykla buvo tolokai nuo berniuko namų - miestelyje, todėl Vėjas kiekvieną dieną vingiuotais miško ir kaimo takeliais važiuodavo ne mažą atstumą iki mokyklos. Tačiau jam šis laikas neprailgdavo, jam patiko jausti kaip vėjas šiurena plaukus, o saulė spigina į veidą.
Vėjas dviratį pasistatė ir prirakino prie stulpo, užsimetė kuprinę ant vieno peties ir pradėjo lipti mokyklos laiptais. Ši mokykla, kaip ir daugelis mažų Anglijos miestelių mokyklų, nebuvo didelė. Tai buvo aštuonmetė mokykla, griežtos tvarkos mokykloje taip pat nebuvo. Vaikai nedėvėjo uniformų, nes dauguma kaimo vaikų tėvų neišgalėjo jų nupirkti. Už mokyklos taisyklių pažeidimus taip pat nebuvo labai stipriai baudžiama: pastaba, arba, blogiausiu atveju - vienetas. Iš mokyklos niekas nešalino, nes mažųjų chuliganų čia buvo daug, o jeigu juos visus būtų pradėję šalinti, nebebūtų iš ko mokėti mokytojams algas.
Vėjas greitai nužvelgė kas vyksta pirmajame mokyklos aukšte - viename kampe, kur vos švietė pora lempų, vieni tinginiai ruošė, o kiti nusirašinėjo dar nepadarytus namų darbus. Kitur septintokės ir aštuntokės apkalbinėjo savo bendraamžes, o pradinukai chuliganai tik ir taikėsi pasigauti kokį ištižėlį ir įkrėsti jam į kailį. Vėjas, nekreipdamas dėmesio į šią kasdienybę, nuėjo į prancūzų kalbos klasę ir tvarkingai susidėjęs daiktus ant stalo, atsisėdo į savo vietą ir pradėjo laukti skambučio.
- Simona, klausykis ką papasakosiu. - Vėjas tik vėliau suprato, kad jis klasėje nėra vienas, kampe šnekučiuojasi aštuntokės Simona ir Abigailė.
- Klausau. - sukluso ne tik Simona, bet ausis ištempė ir Vėjas. Jam retkarčiais patikdavo pasiklausyti apie ką kalba mokyklos mergaitės.
- Vakar su mama buvome nuvažiavusios aplankyti Keitės iš "Panelės Agnesės mergaičių namų"... - pradėjo pasakoti Abigailė.
- Kokios dar Keitės? Nuo kada tu lankaisi toje šiurpioje įstaigoje? - suraukė veidelį ir Abigailės pasakojimą nutraukė Simona.
- Ei, nepertraukinėk, prašau! Mano mama jau prieš kelis mėnesius nusprendė globoti kurią nors tų namų mergaitę. Na, supranti, nuvažiuoti jos aplankyti, atvežti jai dovanų. Tai mums tada labai patiko Keitė, ji šiltai su mumis bendravo, ją ir pasirinkome. - paaiškino Abigailė.
- Aa, supratau. - susimąstė Simona.
- Tai va, vakar mes ją aplankėme. Kai mano mama šnekučiavosi su Keite, aš nugirdau kitų mergaičių pokalbį. Viena iš jų pasakojo, kad "prieglaudoje vyksta kažkas keisto".
- Kas vyksta? - labai susidomėjo Simona.
- Dingo viena mergaitė. - Vėjo, sėdinčio kitame klasės gale, kūną persmelkė šaltis.