Neskardensi
varpo dūžiu
ir nejausi
prabudimo.
Pučia vėjas
toks įtūžęs,
šaukia širdį
paklydiman.

Ne, sesule,
ne jaunoji,
neskubėki
iškeliauti.
Nieks nelauks
prie aukso rūmų,
ten reikės
kažkam vergauti.

Vėl į žemę
beria sniegą,
šaltis daigus
jaunus gelia.
Visos viltys
vėl į nieką...
Susipink kasas,
mergele.

Daug vandens
tur nutekėti
Nemunėliu
į mariales...
Reik kentėti,
pakentėti,
Kol surasi
savo kelią.