Kai įminiau tą paslaptį, – ką prarandame su metais, turėjau tapti rami, susitaikiusi su visatos dėsniais ir amžina neapčiuopiama slinktimi. Deja.
       Džiaugsmas. Visa tai, kas įvyksta pirmąsyk, – nustebina, sudrebina. Žvilgsniai, – gal tikri, gal  įsikalbėti, kai tau dvylika; jūra, kalnai, važiavimas be nelaimės nuojautos. Naktys be mirties nuojautos. Laikas  ištįsęs, bet kupinas ateities.  Augančio organizmo alkis ir nepamirštamas valgio skonis, pirkinio džiaugsmas, pirmųjų pinigų džiaugsmas, kūdikio gimimo stebuklas… Bėgant metams, daugėja baimės. Ir patirties, pinigų, drabužių, batų, baldų, namų.  Dienos lekia į niekur, iš senukų pasaulio, kadais atrodžiusio tolimu, priartėja mirtys. Dalgis iššienauja beveik visą mano tėvų kartą, o jumoro jausmo nestokojantis ilgaamžis išsitaria, kad būtų gera gyventi, tik bėda: nei išgerti, nei pasišnekėti nebėra su kuo…
      Neseniai supratau, kad kone visi mano artimi giminaičiai -  pusbroliai ir pusseserės –  iš kitų išsiskiria liguistu jautrumu, perdėta savianalize, dažnai išgyvena  nepagrįstą nerimą. Mes protingi, gabūs, bet gana drovūs. Jei gyvenimas suteikia progą – sutelkiame savo išmintį, patirtį, visas jėgas ir imamės sunkesnių pareigų, naujų darbų, kuriame verslą. Savo darbus ar kūrybą pristatome tik pakviesti, paraginti. Mums nebūdinga “lipti per galvas”, eiti neatsigręžiant, garsiai kalbėti, smarkiai rizikuoti.  Dar viena keistoka savybė, perimta iš mamų ir tetų – “atrodymas”! Tai – svarbu ir būtina, nes truputį pridengia nepasitikėjimo savimi šerdį, tarsi gelbėjimosi liemenė apsaugo nuo žmonių šiurkštumo, padeda, pirmiausia,– būti pamatytam, o po to – ir išgirstam.
      Stebimės ir džiaugiamės savo vaikais – drąsesniais, mačiusiais pasaulio. Niekas negali  pasirinkti savo tėvų, net ir antrąsias puses  galbūt atsiunčia likimas. Pasijuntame nesmagiai, supratę, kad vaikams perdavėme savo pažeidžiamumą… Ir nusišypsome: kiekviena našta gali lengvai tapti dovana – suspindėti nematytomis spalvomis, užklydus spinduliui! Tereikia neužtraukti užuolaidų.