Grįžusi į savo lovą, Izabelė greitai užmigo, tačiau už poros valandų ją pažadino vienos iš bjauriųjų prižiūrėtų balsas, šaukiantis „kelkitės!“. Ji sunkiai galėjo pramerkti akis, mergaitės paakiai buvo pajuodę nuo nemigos. Bet tai jau buvo Izabelės kasdienybė, ji labai mažai miegodavo naktimis.
Išlipusi iš lovelės, Izabelė pasitrynė akeles, pasirąžė, greitai, kaip kareivis apsirengė, senu mediniu šepečiu perbraukė savo rudas garbanas, pasiklojo lovą ir pajudėjo valgyklos link. Mažais, bet greitais žingsniukais eidama koridoriumi, ji prisiminė Vėją - berniuką iš praėjusios nakties. Ji troško jį vėl pamatyti. Net pati nežinojo kodėl, bet jis ją vertė šypsotis. O Izabelė retai kada šypsodavosi. Kai jos kas nors paklausdavo „kodėl tu, Izabele, nesišypsai?“, ji atsakydavo „nematau nieko, dėl ko turėčiau šypsotis“. Taigi, netgi jai pačiai buvo keista, kad tas berniukas su laidyne kažkaip sugebėjo išgauti iš Izabelės lūpų kampučių šypseną.
Izabelė į „Panelės Agnesės mergaičių namus“ pateko dar būdama kūdikis. Ją rado lopšyje prie vartų. Tik tiek ji težinojo apie save. Niekas jai daugiau nieko nepasakodavo, o ir ji pati niekada nedrįsdavo klausti. Tiesą pasakius, net neturėdavo nieko iš mergaičių namų suaugusiųjų žmonių, kurie galėtų jai daugiau papasakoti apie mergaitės šaknis. Prieš kelerius metus čia dirbo senukas sodininkas, kuris labai žavėdavosi mažąją dainininke, tačiau ir tas pats greitai pasimirė. Nuo tada mergaitė bendraudavo tik pati su savimi, o kitos mergaitės jos šalindavosi, bei laikydavo ją keista, nesvarbu, kad ši mergaitė negalėtų nė musės nuskriausti. Daugumą mergaičių vis kas nors įsivaikindavo, tačiau Izabelė visiems atrodydavo per daug keista, kad galėtų pritapti prie šeimos. Bet vienintelis dalykas, kurio troško mergaitė, buvo mama ir tėtis.
Atžygiavusi į valgyklą, Izabelė atsisėdo prie stalo, sukalbėjo rytinę maldelę ir pradėjo valgyti. Kitos mergaitės prie stalo šnekučiavosi, bet Izabelės mintys dabar klaidžiojo kitur - ji prisiminė, kad neparuošė matematikos namų darbų, o pirmosios pamokos, kaip tik ir turėjo būti matematika. Matematiką mergaitėms dėstė panelė Agnesė. Panelė Agnesė tikrai neatrodė, kaip jauna panelė - jai jau buvo per penkiasdešimt, tačiau ji neturėjo vyro. Agnesės plaukuose jau žvilgėjo kelios žilos sruogos, jos veido niekada nepalikdavo rūsti mina. Taip, Agnesė buvo labai griežta. Ji iš mokinių reikalavo labai daug pastangų ir darbo. Taip pat jai labai rūpėjo mergaičių mandagus elgesys ir tvarkinga išvaizda. Kartą Izabelė atėjusi į Agnesės pamoką su nesupintais plaukais, buvo išvaryta iš pamokos ir liepta, negrįžti tol, kol nesusitvarkys savo plaukų. Dauguma mergaičių bijodavo panelės Agnesės, bet visada atsirasdavo ir vyresnėlių maištininkių, kurios mėgdavo pasiginčyti ir atsikirsti piktajai.

***

Pasibaigus pamokoms, Izabelė nuskubėjo į kiemą, atsisėdo ant suoliuko ir pradėjo rašyti naujos dainos žodžius. Jai susikaupti neleido, staiga pro vartus įvažiavęs automobilis. Mergaitė šį pilką automobilį matė jau ne pirmą kartą. Jis čia atvažiuodavo dažnai. Iš automobilio visada išlipdavo vidutinio amžiaus plona, kaip smilga moteris. Ji visada savo plaukus būdavo tvarkingai susisukusi į kuodą, užsidėjusi akinius, mūvinti klasikinius aukštakulnius batelius ir dėvinti klasikinį kostiumėlį, jeigu ne juodą, tai šampano spalvos. Moteris pasiimė savo rankinę ir nužygiavo pastato link. Izabelė buvo girdėjusi, kad tai kitų vaikų globos namų vadovė. Apie tuos globos namus ji buvo girdėjusi mažai, tik tiek, kad ten gyveno ne vien mergaitės, bet ir berniukai, o moters vardas buvo Maja Miler. Moteriai įėjus į pastatą ir paskui save uždarius duris, Izabelė vėl įniko į savo rašliavas.

***

Devintą valandą visos mergaitės jau turėjo gulėti lovose. Izabelė greitai nusiprausė, apsivilko naktinius marškinius, kad niekam nesukeltų įtarimų, užsimovė vilnones kojinaites ir išjungusi naktinę lempą, atsigulė į lovą. Jos galvoje zujo tūkstančiai minčių apie Vėją, ji negalėjo sulaukti kol kitos mergaitės kietai užmigs ir ji galės išsėlinti į savo mėgstamą proskyną. Mergaitė niekada neturėjo draugo, todėl norėjo kuo geriau susipažinti su Vėju. Sulaukusi kol visos mergaitės kietai įmigo ir nebebuvo girdėti nieko, tik švelnų kvėpavimą, ji pakilo iš lovos, užsimovė tuos pačius batukus, užsivilko tą patį paltuką ir tylutėliai, bet greitu žingsneliu, išsėlino į mišką.
Pamačiusi, kad Vėjas ir Juodis jos dar nelaukia, Izabelė atsisėdo ant akmens ir pradėjo dainuoti naują, iki šiol negirdėtą dainą.
- Ką čia dainuoji? - po kiek laiko paklausė balsas iš tamsos. Vėjo balsas.
- Dainą. - lūpų kampučius pakėlė ir savo skruostuose įgaubė duobutes, Izabelė.
- Kas ją parašė? - įdėmiai klausėsi Vėjas. - Man patinka. - berniukas išlindo iš tamsos ir atsisėdo ant kito akmens priešais mergaitę. Šiandien jis vilkėjo ties keliais užlopytas rudas kelnes, mūvėjo rudeninius batukus ir vilkėjo juodą paltuką. Iš kišenės kyšojo vakarykštė laidynė.
- Aš, - po kiek laiko ištarė Izabelė. - Ji skirta tau.
- Ačiū, nereikėjo… - nusišypsojo ir susigėdo berniukas.
- Kodėl tu nešiojiesi laidynę? Nejaugi tu skriaudi paukštelius? Tai daryti - nevalia. - pirštuku į Vėjo kišenę parodė Izabelė, norėdama pamokyti neklaužadą.
- Aš aaa.. Taip. Atsiprašau. Daugiau taip nedarysiu. Neskriausiu paukštelių. - susigėdo ir patempė lūpą Vėjas.
- Kodėl tu manęs atsiprašai? Tai ne mane tu skriaudei, o paukštelius. - nusistebėjo ir patogiau įsitaisė ant akmens Izabelė.
- Man gėda, todėl ir atsiprašau, - išraudonavo Vėjas. - Klausyk, gal norėtum užeiti pas mane atsigerti arbatos? Mano mama verda labai skanią arbatą. Dar šiandien ji iškepė obuolių pyrago...
- Bet dabar - naktis, gi visi miega! - išsižiojo Izabelė, bet obuolių pyrago skonis ją labai viliojo. Ji jau užuodė ant stalo garuojantį, ką tik iš krosnies ištrauktą, pyragą. Retai kada gaudavo jo paragauti...
- Aš kalbu apie rytoj dieną. Ar norėtum rytoj pas mane ateiti? - Vėjas pasitempė, norėdamas parodyti koks jis jau didelis „vyras“.
- Man negalima išeiti iš mergaičių namų. - nusiminė Izabelė ir pirštuku pradėjo sukti savo rudų plaukų sruogą.
- O jeigu tu pabėgtum? - Vėjo akyse šokinėjo velniūkščiai.
- Bet aš gaučiau pylos... - Ji dvejojo.
- Nagi, prašau! - Vėjas staigiai pašoko nuo akmens ir sau į klubus įrėmęs kumščius, nutaisė griežtą veido mimiką.
- Pažiūrėsiu. - ši mintis mergaitei patiko. O dar tas obuolių pyragas...
Berniukas nulipo nuo akmens ir nuėjo krūmuose šviečiančių jonvabalių pusėn. Išsitraukė iš užanties stiklainį ir bandė gaudyti jonvabalius. Prisiminęs, kad paliko mergaitę vieną sėdėti ant akmens, jis susigėdo, atsisuko į Izabelę, pasikasė pakaušį ir ištarė:
- Ei, Izabele! Aš atsinešiau stiklainį, ar nori gaudyti jonvabalius?
- Taip! - mergaitės akys nušvito.
Mergaitė prisėlino prie žolynų, atsitūpė ir paėmė į rankas stiklainio dangtelį. Berniukas ramiai prikišdavo stiklainį prie jonvabalių, o Izabelė greitai jį uždengdavo dangteliu. Galiausiai, sugavę kokį dvidešimt jonvabalių, jie atsisėdo ant akmens, stiklainį pasidėjo ant kelių ir pradėjo juos stebėti. Izabelės akys pradėjo merktis, ji savo galvelę atrėmė į Vėjo petį ir užsnūdo.