Plaukia upė. Žvilgsniu palydėjau
Paskutiniąsias  ledo lytis.
Nešk į jūrą, nerimstantis vėjau...
Jau greitai pavasariu lis.

Tegul krenta į žemę, te laša.
Tu prikelsi gyvybę, žinau.
Mes tokie su tavim juk panašūs.
Tegul lyja lietus. Man smagiau

Prisiglausti sušlapus prie beržo,
Delnu perbraukt per liaunas šakas.
Taip seniai nekalbėjom...Dar pernai
Tu guodeisi, kad nieks nesuras

Tavęs vienišo upės pakrantėj.
Tiktai vandenys plauks gretimai.
Žiema baigėsi. Šventė. Juk šventė.
Vėl gyvybė atgyja naujai.

Tegul obelys žiedlapiais rašo
Mūs visų svajones ir viltis.
Neša vėjai, lytis vis neša...
Jos ištirps ir vanduo jas prarys.