Nurimki, amžinu maištu paženklintoji siela,
Nurimk ir tu, širdie, – įkalinta kaulėtame karste...
Horizonte užkasę šlykščiai apgaulingą šviesą,
Uždegsime šimtus laužų, lemtingu tapusiam krante.
Išvysim tamsą, žmonėmis save vadinančiais, sutverta.
Karts nuo karto mirusiom viltim maitinsim godžią ugnį,
Lai kraujas venose degiu skysčiu patapęs verda,
Kiek galima kvailom akim žvelgt į viliojančią bedugnę.
Prie skardžio krašto daugiau stovėti mums nelemta,
Sugniaušime kumščius ir kilsim feniksu iš pelenų,
Gailėtis to ką jau praradome ar išmetėm neverta...
Ateina laikas, kai reikia atsikratyti šiukšlių sukauptų.
Ir nors kaskart  prie padų tarsi purvas limpa,
Saldžiabalsiai įnirtingai prašos į draugystę – ignoruot!
Tai tik pamazgų duobė tėvelio gyvenimo supilta,
Liūno kemsynams pasidavus teks beviltiškai egzistuot.
Bet, tarsi pagonys ritualą naują kurdami – mes šoksim,
Su vilkais be baimės, be prievartos ir be motyvo.
Svajonėmis išpuoštą duoklę velniui likimui atiduosim,
Tačiau išplėšim iš nasrų,tai kas brangu, teisę pasirinkimo.
Meilės randus nusilaižysim, neapykantą teks tik praryt,
Praeičiai, kuri tiktai kankino, išdidžiai tarsime sudie.
Kaip vėjas nešimės per autostradą, kurio niekam nepavyt,
Triskart per petį nusispjovus laimę įkinkyt pavyks išties.