Tą naktį Izabelė negalėjo užmigti. Ji nuo vieno, ant kito šono vartėsi lovytėje ir stengėsi iš galvos išvaryti ją užpuolusias keistas mintis. Mergaitė tyliai, kad nepažadintų kitų kambaryje miegančių mergaičių, mintyse kartojo „mintys, dinkite iš mano galvos“. Izabelės lova buvo ankšta, čiužinys plonas, po nugara tiesiog galėjai jausti nuo dūlėjimo papuvusias lentas. Patalynė nuskalbta, iš baltos virtusi pilka. Buvo matyti, kad jau dešimtį metų niekas nepirko naujos patalynės.

Supratusi, kad šiąnakt ji jau nebeužmigs, mergaitė tyliai tamsoje, neuždegdama lempos, iš stalčiaus prie lovos išsitraukė sudilusias kojines. Tuomet apsiavė jau kelintą sezoną dėvėtus batukus, kurie iš pradžių buvo dideli, bet dabar ji baigia juos išaugti. Ant naktinių marškinių užsimetusi paltuką, išsliūkino iš septynmečių miegamojo į koridorių. Koridorius buvo ilgas ir tamsus. Palubėse degė viena kita lempa, tamsiai žali sienų dažai buvo nusitrynę, iš po jų matėsi tinkas.
Izabelė greitai apsidairė ar, kokia nors bjauri prižiūrėtoja netyko tarpduryje ir nesitaiko sučiupti nepaklusnios mažametės. Supratusi, kad netyko jokie pavojai, mergaitė pro galines duris išsliūkino į mėnulio apšviestą naktį.
Mergaitės rudos garbanėlės spindėjo naktyje, akys lyg išsigąsdintos lakstė į šonus. Apniukusi veido mina pasakojo, kad Izabelė apie kažką rimtai galvoja arba kažko bijo. Ji visada skyrėsi nuo likusių „Panelės Agnesės mergaičių namų“ augintinių. Rudaplaukė visada sėdėdavo susigūžusi kamputyje ir kažką piešdavo arba rašydavo pieštukais, kuriuos nusipirko mergaičių namų turgelyje už uždirbtus centukus. Kitos mergaitės, kalbant būtent apie mergaičių namų septynmetes, šokinėdavo šokdynę, žaisdavo namus, arba tiesiog kalbėdavo apie vyresnėles. Izabelei daug labiau patikdavo dainuoti. Ji pati savo nudrožtais pieštukais kurdavo dainas apie savo įsivaizduojamą pasaulį. Ji pati sukurdavo melodijas ir visas natas tvarkingai užrašydavo savo pelėsiu atsiduodančiuose sąsiuviniuose.
Ir dabar, eidama daug metų įvairių žmonių mintu miško keliuku, ji niūniavo savo kurtą dainą. Buvo žvarboka naktis, bet Izabelė susigūžė savam paltuke, atsisėdo ant didžiulio akmens ir sau ant piršto suko garbanėlę. Pamačiusi medžio šaka liuoksinčią voverytę, ji nusišypsojo parodydama, savo baltus dantukus.
Jai patiko ši vieta miško gilumoje, visai netoli nuo mergaičių namų. Čia mėnulio šviesa visada gražiai krisdavo pro medžių šakas ir ant lapų palikdavo savo melsvą atspalvį. Čia visada medžiuose čiulbėdavo paukšteliai, o žolynuose žibėdavo jonvabaliai. Čia naktimis iš kažkur atklysdavo mažas, juodas kaip anglis šuniukas. Daug naktų Izabelė praleido ant šito akmens. Keletą kartų buvo įkliuvusi prižiūrėtojoms į nagus, bet, sujudimui aprimus, po kelių naktų, ji vėl pasprukdavo į šią vietą.
Staiga kažkas sujudėjo krūmuose. Izabelei iš karto į galvą šovė mintis, kad tai mažasis "angliukas". Tai tikrai buvo jis. Šuniukas atbėgo ir ėmė laižyti mergaitės ranką, o ji skardžiai juokėsi. Bet dar kažkas skynėsi kelią pro medžių tankūmyną. Tai buvo šviesiaplaukis berniukas. Panašaus amžiaus kaip ir Izabelė. Mergaitė niekada anksčiau jo nematė, todėl išsigando. Juolab, kai jis atrodė keistai. Apsirengęs lyg medžiotojas, o rankoje laikė laidynę.
- Juodi, eime namo! - berniukas pažvelgė į Izabelę, bet nieko jai netarė.
„Juodis, tai štai koks šuns vardas“ - pagalvojo mergaitė.
- Kas tu? - staiga ji paklausė, net pati nepajutusi, kaip tie du žodeliai išskrido iš jos burnos.
- Vėjas, - atsakė berniukas ir kiek sudvejojęs paklausė: - O tu?
- Aš Izabelė, - mergaitė nuleido akis, tačiau smalsumas ją nugalėjo. - Ką čia veiki?
- Gyvenu netoliese, - Vėjas batu paspyrė ant tako gulėjusią šakelę. - Dar toliau, paėjus į mišką. Negalėjau užmigti... - sumurmėjo kažkaip susimąstęs.
- Taip. Aš irgi.
- Tu irgi "ką"? - nesuprato jis.
- Irgi negalėjau užmigti, - paaiškino Izabelė ir nusisuko į jonvabalių pusę.
- O iš kur tu? Anksčiau čia tavęs nepastebėdavau… - berniukas susidomėjo mergaite, įsikišo laidynę į kišenę ir atsisėdo ant akmens šalia Izabelės.
- Iš „Panelės Agnesės mergaičių namų“. Aš tavęs taip pat nemačiau, nors naktimis čia dažnai ateinu. - susimąstė Izabelė.
- Žinau tuos namus. Jie baisūs ir atšiaurūs. Niekada nesiartinu jų pusėn, - Vėjo kūnu nubėgo šiurpuliukai. - Kiek tau, Izabele, metų?
- Mmm... - numykė mergaitė dvejodama, ar sakyti nepažįstamam berniukui savo amžių. Galiausiai ištarė: - Septyneri, o tau?
- Prieš keletą savaičių sukako aštuoneri.
Staiga Izabelė pažvelgė į dangų ir pamatė, kad mėnulis jau leidžiasi žemyn padange. Greitai švis ir mergaičių namuose visos kelsis.
- Turiu jau eiti atgal, nes manęs pasiges ir gausiu pylos. - nusiminė ir paskubomis išbėrė žodžius kaip žirnius. Mergaitei patiko su Vėju pabendrauti. Jis atrodė tikrai draugiškas.
- Ar rytoj čia ateisi? - nusišypsojo Vėjas.
- O tu čia būsi? - su šypsena klausimu į klausimą atsakė Izabelė.
- Būsiu.
- Tada susitiksime rytoj.