jos žiūri į širdį ledinėm kantatom
kai lyja nuo lūpų nakties vidury
nusirpusios vyšnios ber blykštančią kaktą
rasotoj žolėj po sena obelim
lyg mėnuo parplaukia per liūlančias smilgas
giliai lig širdies apkabina dausas
jos tyli žvaigždėm virš gruojančio Vilniaus
į bąlantį skruostą ištiesia rankas
ir juokiasi tūkstančiais mirštančių paukščių
iš bandymo sprukti: sudegti, nuskęst
ir uogomis vyšnių gyvenimus raško
ledinėm kantatų akim nuo savęs