Buvome dar visai maži, kai mama pareiškė: mes — brolis ir aš — esame nemirtingi. Jei būtų leptelėjusi, kad savaitgalį keliausime prie jūros, būtume džiūgavę, o tąkart tik gūžtelėjome pečiais. Mamai, tenka pripažinti, stigo fantazijos: ji vis suko, vyniojo, raitė žodžius, kol galiausiai pyktelėjusi, kad nesugeba paaiškinti, ėmė žerti pavyzdžius:
— Jei kada užsnūdus pievoje jus pervažiuos traktorius, tai nereiškia, kad baigsis kaip Felio Antanui.
Jis buvo vienas iš tų, kurį kaime myli vaikai, tačiau negerbia suaugusieji, žodžiu, šaunus, lengvabūdis vyrukas. Apie jo nuotykį mums nei vienu žodžiu nebuvo užsiminta, užtat televizija lyg nuoširdus ir atviras bičiulis išrėžė istoriją nė nemirktelėjusi; taigi mamai teko taikstytis su mūsų žinojimu.
— O jei nusivoliosite nuo pastolių, tai gal tik šiek tiek perštės, vos mirksnį kitą.
Žinoma, buvome kvaili vaikėzai, čia ir pridėti nėra ką, tačiau vis tiek ne bukapročiai; nepatikėjome, net kvatoti pradėjome tarsi mums sektų juokų pasaką. Mamai, pasirodo, nebuvo linksma; įsiuto galutinai, tarsi būtume ją įžeidę. Staiga ji pranyko rūsyje ir netrukus grįžo su tėčio medžiokliniu šautuvu. Prisimenu, dar lipdama laiptais užtaisė ginklą kulkomis, o kas vyko toliau — gana elementaru: pirmąją parako čiurkšlę suvarė į brolį, jo veidas šliukštelėjo ant manojo, o po akimirksnio manasis šliukštelėjo ant lango.
Kai atsimerkiau, kambarys jau buvo sutvarkytas, langas nuvalytas. Šalia manęs pamažėle, gan tingiai peikėjosi brolis. Nubindzinau prie veidrodžio; skruostus mušė raudonis, man net pasirodė, kad būtent dabar visos pasaulio tetos sakytų: „Na ir gražumas gi šito bernioko.”
Ieškojau mamos, tačiau namuose buvome vieni. Radau ją darže, ravinčią agurkus. Dar iš tolo mane pamačiusi ji ėmė šaukti: „Na, ar nesakiau?”
Netrukus atkūrė brolis. Purkštavo, kad jo reabilitacija truko ilgiau. Atrodo, ilgą laiką dėl to jautė nuoskaudą, ypač pradžioje; būdavo, vos tik mama išeina į darbą, kviečia mane į dvikovą: pirmiausia jis man suknežina galvą, po to aš jam, ir, aišku, matuojam vienas kito laiką. Tokios linksmybės truko neilgai: mama, pastebėjusi tirpstančius šovinius, „perkando“ mus ir išbarusi paslėpė šautuvą. Be jo buvo gerokai sunkiau. Kauptukai, plaktukai, peiliai — visa tai buvo per didelė terlionė mūsų mažoms, silpnoms rankoms.  
Suprantu: tai skamba mažumėlę groteskiškai, bet mes juk, šiaip ar taip, buvome vaikai, mums patiko žaisti. O šiurpą kelia tik tai, kas gali sužeisti, todėl nieko keista, kad nei šiurpo, nei šleikštulio savo vaikystėje nejautėme (aš, beje, ir dabar nejaučiu). Tai — jei leisite palyginti — tebuvo it dilgėlių prisilietimai kitiems vaikams, na, o kam gi dilgėlės gali atrodyti šiurpios? Ir aš tik todėl šitai sakau, kad neatrodytumėme iškrypę.
Gražus buvo mūsų laikas, ir nenuostabu — baimės juk nepažinome. Štai brolis, kol nepabodo, po karus važinėjo, apdovanojimus glėbiais namo nešė. O aš buvau vietinis didvyris, nemėgau keliauti. Net studijų metais mieste jaučiausi kaip bitė be avilio.
Būtent dėl to ši istorija ir nėra apie mane. Kas mano, su visa derama pagarba skaitytojui, aš ir norėčiau pasilikti sau, o kas priklauso jaunesniajam broliui, aš padalinsiu visiems, nes jis pats vargu ar rastų tam laiko; užtat esu tikras, kad neprieštarautų. Mes, tiesa, nebebendraujam.
O buvo įdomu kaip reta. Prieš imdamasis kokios avantiūros linksmai sušnypšdavo man į ausį: „Na, ir pabandyk, kad gudrus, numirti“, ir nurūkdavo pašėlusiu greičiu.
Tačiau kartais nemirtingumas stodavo skersai kelio. Dar paauglystėje brolis, vedamas, matyt, slogumo, kad mintyse yra vienui vienas, visą turimą bei menamą švelnumą pabandė sušerti auksaplaukei, gyvenusiai netoli mūsų sodybos, ir kuri, beje, jau turėjo savo rūpintojėlį. Kiekvieną sykį girdint „ne“, broliui dingojosi, jog tai užmaskuotas „taip“, ir kaskart, kai buvo galima įsitikinti, kad situacija beviltiška, jis buvo tikras, kad bet kurį mirksnį įvyks persilaužimas. Kai šis žaidimas pabodo, jis nusprendė, kad būtų garbinga kaip reikiant įsižeisti, ir vos tik ši kūrybinė mintis jį aplankė, jaunėlis tučtuojau ėmėsi darbo: kasdien nuo ryto ligi vakaro brūžindavo mintis atsiminimais, kuriuose, kaip jam atrodė, buvo labiausiai paniekintas. Siekdamas ryškesnio efekto, pradėjo šiurkščiai elgtis su kiekvienu sutiktu bei postringauti apie tuštybę kaskart išgirdęs šnekant apie ką nors gražaus. Svarbiausia, žinoma, buvo tai, kad minėta mergaitė žinotų apie šį teatrališką sielvartą.
Viskas klostėsi be mažiausių nesklandumų ir, galima sakyti, brolis buvo patenkintas savo darbo vaisiais: tapo toks nepakenčiamai bjaurus, kad naktimis užmigdavau tik mamai liovusis kūkčioti. Galiausiai jis pribrendo savo gulbės giesmei. Nežinau konkrečių aplinkybių, bet vieną šeštadienio vakarą jis iš peties nusitašė ir apsvaigęs patraukė pas mylimąją. Būdamas poetiškai išgveręs bei norėdamas jai atkeršyti, nusprendė — aš atsiprašau už banalybę, tačiau ne aš kuriu istoriją — nusižudyti. Kiek nerangiai įsliuogė pro vartelius ir, kieme susiradęs jaukų, patogų medelį, pasikabino ant šakos. Tiesą sakant, nedrįsčiau lažintis, ar jis pamiršo apie savo nelygybę, būtent — atimtą teisę numirti, ar kaip tik šis žinojimas jį ir paskatino ryžtis šiai atrakcijai. Šiaip ar taip, po valandėlės būti svyruokliu jam įgriso; bandė išsinerti iš kilpos, bet kaklas buvo taip kietai įveržtas, kad net rankų į viršų kilstelti negebėjo. Šiek tiek pasvarstęs nusprendė, kad kol kas nieko padaryti negalima, ir teks miegoti čia, kilpoje.
Taip šmaikščiai bekabantį ir atrado ryte. Iš pradžių, aišku, kilo sumaištis; auka — kalbu apie merginą — dar tebevilkėdama naktinius ir žiovaudama nepridengta burna atitraukė užuolaidas, o tada rėkė, vėliau bėgo, o gal bėgo rėkdama, nežinau, pažadino tėvus, žodžiu, viskas vyko kaip dera ištikus tokiai delikačiai situacijai. Šeimynai susispietus po pseudolavonu, šis jiems gėdingai pamojavo ir pirštais parodė, kad neatsisakytų pagalbos.
Atomazga dėsninga: kas nesuprantama, buvo palaikyta nors ir sumaniu, bet jokiu būdu nepateisinamu pokštu, tad šis, rodos, tik man vienam pasirodė juokingas. Turbūt nė nereikia sakyti, kad mergina, taip bjauriai išgąsdinta, atsimokėjo jaunėliui tokiais tirštais, riebiais žodžiais ir panieka, jog visos viltys apie kerštą, būtent — pasodintą kaltės daigelį — išnyko akimirksniu.      
Kalbant atvirai, mano brolis buvo itin ūmaus būdo; visiškai nejautė savo vertės, todėl nuolat grūmėsi su įtampa ir skendėjo naujuose sumanymuose. Šie, mano nuomone, būdavo kvailoki, tačiau į klausimą, kodėl pasakoju apie jį, o ne apie save, galiu atsakyti vienareikšmiškai: aš, nors ir labai solidus bei išsilavinęs, esu siaubingai nuobodus. Ir tai anaiptol nebuvo liga, pikta lemtis, kuri pagailėjo man Don Kichoto polėkio, užtat su kaupu atseikėjo biurokrato dulkių. Ne, viskas nepalyginamai paprasčiau: man rodėsi, kad būti įdomiam — per daug vargo. Tai tarsi antstatas, papildomas svoris, kuomet negana įtikti sau, dar reikia įtikti ir kitiems. Tačiau nereikia apsigauti: aš nebuvau nei apsileidęs, nei, juo labiau, mizantropas, tačiau niekaip negalėjau nusipurtyti minties: būti įdomiam — tai laukti dėmesio, kuris svaigina gerokai labiau už bet kokį svaigalą. O aš buvau užsispyręs abstinentas, gal tai vaikystės kaprizas, užgaida, prie kurios taip prijunkau, kad buvo principo reikalas jos nepaminti. Negana to, man atrodė, kad kiekvienas kvaišalas dėl dažno vartojimo praranda savo fantasmagorišką poveikį. Būti įdomiam — laikinas sprendimas, o po to vis arčiau ir arčiau į pogrindį, į nepasitenkinimą, į sulaukiamo dėmesio niekinimą. Nesiruošiu svaigintis, žinia, gal man pavyks tapti kažkuo, kas eina prieš gamtą, žodžiu, prieš malonumą.
Na, o štai mano brolis — kitoks. Jis buvo ambicingas, ir, dievaži, jei ne jo trumparegiškumas, galėjo net istoriją perrašyti (gal kaip tik dabar perrašinėja?); tačiau būta vien linksmybių ir retai kada apsieita be moterų. Kodėl pasakoju tik apie išsiskyrimus? Nes pati kelionė jų link dar niekuomet nebuvo verta plunksnos, aš, tiesą sakant, net esu sau užgynęs kalbėti apie tai, kas patogu, kas malonu, nes ten, kur trūksta, žodžiai prideda, bet kur jau gana, kur proporcijos nepriekaištingos — atima. Juk, sutikite, iš pabaigų mūsų veidai išlieti, iš taškų, iš beatodairiško, tačiau apvilto noro būti kableliu. Nors vargu ar kas pasikeistų padarius kitokią išvadą. Išvadų metas praėjo; liko vien kalbėjimo simuliacija, o gal tiksliau radiacija — tirštas kalbos spinduliavimas, didesnis ar mažesnis intensyvumas, ir tai viskas: jokių rezultatų, tik pastanga vis labiau ir labiau susvetimėti su savimi, nes, vadinasi, kodėl gi ne? Žodžiai nebeveda, netgi nebeklaidina. Kadaise jie buvo vaikai, ieškoję globos ir rūpesčio. Dabar, užaugę, sustiprėję, jie atlieka dėsningą jaunesniosios kartos judesį — atsižada. Žodžiai sau, mes sau. Retais savaitgaliais susibėgam, pasidalinam „gerai-blogai gyveni-ar sotus-ar turi pinigų“ žiniomis. Ir ar kam nors rūpės, jei sakysi, kad tai mano kūnas ir kraujas, va, šitas žodis. Jis jau tokią, mielieji, bičiulių kompaniją aplink save yra subūręs, kad visų reikšmių nė nesugaudysi. Ištarsi, kaip kad buvai įpratęs, o nuskambės visai kitaip, nes nelengva pastebėti, kaip greitai nebeatpažįsti tų, kuriuos užauginai.
Aš taip ir žinojau, nė kiek neabejojau, kad prasprūs mano nuobodumas! Ir kad aš irgi norėsiu šiek tiek dėmesio, kurio — kaip kad įžūliai, gal net nepamatuotai gyriausi — esą visai nevartoju. Turiu atsiprašyti už savo išsišokimą, už vienareikšmišką nekoherentiškumą. Daugiau, pažadu, neišleisiu iš akių brolio, jis karštesnis, taigi daugsyk įdomesnis.
Štai, jau būdamas jaunuolis, jis pažino tikinčią moterį. Ar jos švelnumas, ar raibuliuojantis džiaugsmas, ar šiaip koks kaprizas jį patraukė — nedrįstu spėti. Viskas — tai, žinia, nieko nauja — klostėsi kuo puikiausiai iki pat tos akimirkos, kai liovėsi klostytis. Nežadu smulkintis: determinizmas galbūt ir visai padori ramybės forma, tačiau šiandien nėra poreikio mistikai. Taigi tiesiog (vadinasi, atsitiktinai) liovėsi klostytis.
Broliui toptelėjo, kad jeigu pasaulio pabaiga egzistuoja, tai — kodėl gi ne — gal jai lemta prasidėti kaip tik dabar? Taip prasidėjo dar viena sriūbaujančio trubadūro kelionė, gerokai peršlakstyta nevilties kvepalais. Istorija būtų taip seilėtai, tarsi be idėjos ir polėkio pasibaigusi, jei ne šios moters taurumas. Matydama mano brolį kokybiškai besikamuojantį (tenka pripažinti, darbas buvo nepriekaištingas, praktiškai neįmanoma nesižavėti, mat panaudota didžioji dalis poetinių atributų: kiek įmanoma kvailesnė apatija, išdidi mizantropija, tylos dozės tabletėmis ar tiesiai į veną, vandeningas žvilgsnis, na, žodžiu, jis savo rolę visuomet išgręždavo iki paskutinio siūlo), vieną ankstyvą vasaros ar žiemos vakarą ji užsuko pas mus į namus. Jiedu ilgai šnekučiavosi, nors, kaip dabar prisimenu, ji viena tekalbėjo. Klausiausi prisisiurbęs prie rozetės, buvau jau bepradedąs nuobodžiauti, kai išgirdau ją tariant: „Melsiuosi, kad tau kuo greičiau palengvėtų...“ Ir supratau, kad netrukus prasidės kažin koks itin ekscentriškas žaidimas.
Ir nesuklydau. Vos tik ji išėjo, brolis užsibarikadavo kambaryje, spėčiau, kad mąstė, bet, geriau pagalvojus, kam gi jam mąstyti, jei gali niršti, ir sakau tai be ironijos, be pašaipos. Mąstymas, kaip ir žodžiai, nesuteikia nei išvadų, nei veikimo pagrindo, užtat įniršis — sutikite, tai bene įkvėpimo forma — veikia tonizuojančiai.  
Brolis priėmė iššūkį. O, jis buvo didžiai įsiutęs: tik pamanykit, ji melsis. Pagunda įrodyti, kad maldų niekas neišklauso, kurstė ugnį, tad jis ėmėsi visų reikiamų priemonių, kad žaizdos — užgauta savimeilė — neužsitrauktų, o kraujas liautųsi krešėjęs. Kaskart įtaręs atslenkant palengvėjimą, jis pasipurtydavo it šlapias šuo ir dar giliau suleisdavo į save iltis. Žinoma, jaunėliui knietėjo, kaip ir pirmąsyk, kad jo sudarkytą kailį regėtų jo mūza. Butaforinės kančios, kurios paklausa visada viršija pasiūlą, afišavimas juk ir yra jos pagrindas; tyliai kenčia tik turintys priežastį. Visa savo būtimi jis tarsi šaukte šaukė, kad štai, man nelengvėja, matai? Tavo maldos, mergyt, šiek tiek buksuoja, nemanai? Ir taip toliau su didžiausia pagarba pagiežos institutui.
Brolis, regis, jau minėjau, buvo išties atkakli būtybė. Nenustebčiau, jei ši rolė būtų neribotam laikui pavergusi jo sąmonės ritmą, redukavusi visas taisykles iki vienui vieno žaidimo. Tačiau šįkart jam pasisekė ir iš niveliacijos griuvėsių jis išsikapanojo nesužeistas, mat ši tyli, švelni ir niekuo dėta moteris, laimingo atsitiktinumo dėka, nusilaužė sprandą. Aš net laikraščio iškarpą turiu, va, labai, net labai neįprasta antraštė: „Varnomis susigundęs rotveileris nuridena upės šlaitu jį vedžiojusią moterį“. Pasitraukus varžovui lošimas baigėsi, o mano brolis pasijuto laisvas ir, galų gale, nugalėjęs. Nors, mano požiūriu, nedera taip drąsiai priskirti jam laurų, juk, šiaip ar taip, jam palengvėjo, ar ne?
Juokinga, bet jis galbūt ir pats dievą tikėjo, tarsi instinktyviai, purkštaudamas ir spjaudydamasis, nes nesijautė didis, nors ir nemirtingas. Antai būdavo, prišneka dalykų, apie kuriuos kitas galbūt patylėtų, ir prišneka tarsi erzindamas, tarsi juokdamasis, o drauge tarsi prisipažindamas:
— Aš labai laukiu, — skindamas obuolius išgirdau dudenant į ausį, — kad turistinis autobusas, vežantis katalikiškos mokyklos auklėtinius, dar visai jaunus vaikyčius, į Vatikaną, susidurtų su sunkvežimiu, na, ar šiaip nugarmėtų į griovį ir kad nė vienas neliktų gyvas.  
Atsisuku, o jis vaiposi, laukia, kaip sureaguosiu. Stengiuosi būti šiuolaikiškas, dėl to nekritikuodamas pasiteirauju, kodėl.
— Pasidarys lengviau, ir bus gražu tarsi radus paskutinę dėlionės dalį. Ne vienas aš laukiu progos nebetikėti; dingtų kaltė, kad kažkaip ne taip, kažkaip prastai gyveni, nes visi kampai pilni gudročių, spygaujančių, kad klaidingame kely esi. O atsakomybė — kaip tau atrodo? — nėra infekcija: dangus griūdamas neperduos jos žmogui, nėra net minties, kad jis pats, žmogus, dievu taptų. Ir žinai, jei žmonija išties gali būti didinga, jei ji gali pranokti gyvūnus, su kuriais palyginta visuomet krūpteli, tai tik tą akimirką, kai pripažins progresą esant nesibaigiančia proto — prokuroro – kaltinamąja kalba beprasmybei, kuri, dievaži, niekuo nenusikalto, nebent tuo, kad yra, bet kam šaipytis iš savęs — kokia gi tai kaltė? Ir jei žmonija išties nori būti didinga, tai ji užčiaups prokurorą, kuriam nė motais, kad jo tirada jau senų seniausiai virto daugiaserijine muilo opera, pykinančiu savęs gromuliavimu, užčiaups jį, o pati iškilmingai, išdidžiai pasibaigs. Ne verkšlenančia, seklia ar skysta savižudybe, o dailiu mirties ritualu, kuris savy nebetalpins iliuzijų, tokių kaip „bėgimas nuo“, nuo gyvenimo tuštybės ( kam taip įsižeisti?), nuo skausmo (kam taip susileisti?), ar „bėgimas į“, į ramybę ( tarsi kažkada būtumėm kunkuliavę), į kūrėjo rankas (...), na, ir visas likęs vilties rekvizitas. Tai bus pirmasis nepereinamasis ritualas — savitikslės apeigos.
— O kol kas, iki pasirodant šiam autobusui, many vis dar kirba kažin kokia fundamentali betikslingumo stoka. Vis dar atrodo, kad ne be reikalo čia esu, kad einu, nors man ir nežinomas, tačiau vis tiek svarbias vietininko pareigas.
Brolio šnekėjimo nemėgau, ne todėl, kad jo nesuprasčiau, ar kad man būdavo nemalonu klausytis; tiesiog atrodė, kad jis perdėm nesavarankiškas, vis tyko kritikos ar pritarimo — bet kokio kontakto. Štai kad ir dabar, tiesą sakant, kas man darbo, ką jis galvoja ar kaip jaučiasi? O juk aš galbūt taip sakau vien dėl to, kad jį mėgstu.
Jis visuomet turėjo, ką pasakyti, o aš net ką tylėti vargiai rasdavau. Nuo mažumės maniau, kad nemalonu, netgi nepraktiška turėti savo pažiūras, nes visada atsiras protingesnis už tave ir sukritikuos, pašieps visus taip mylimus manymus ir samprotavimus. Taip siaubingai sukritikuos, kad net atsikirsti nerasi kuo. Šį kritiką vėliau sumals kitas, šį — trečias, o ketvirtą galbūt aš ir pats sudorosiu, ratas užsivers, ir jau niekuomet nepaliaus suktis. Tad — manydavau — geriau neturėti nieko, ką būtų galima sukritikuoti.
Aš jam ir šįkart neatsakiau, toliau skyniau obuolius, ir viso labo paprašiau, kad atneštų daugiau dėžių. Galbūt jį įsiutino mano abejingumas; staiga dingo nė žodžio netaręs, o po kelių akimirkų pajutau, kaip užtyškau ant raudonskruosčių obuolių.
Vos tik pramerkiau akis, jų vėl neliko, ir tai kartojosi kelissyk, kol galiausiai liovėsi. Gulėjau ant žemės, saulę nuo veido dengė dvivamzdis, o jį laikąs brolis niršiai alsavo. Ne iškart suvokiau jį šaukiant ant manęs:
— Nedrįsk, girdi, nedrįsk manęs niekinti, šunsnuki tu. Manai, nesuprantu? Išklausai mane, įvertini, o pats nė žodžio nepratari, slepiesi, po to sau tyliai panosėje murmi, koks aš atgrasus, koks veltėdis, savimyla. Negi tau taip sunku atsakyti, taip sunku supykti, na, kodėl tau nusispjaut, šikniau. Kuo mane laikai, a? Ar save kuo nors laikai?
Jis stipriau įspaudė ginklą man į nosį, ir, rodės, vėl šaus, tačiau ūžavo toliau:
— Na ir kas, kad turiu silpnybę neteisingiems atsakymams — tu nebandei, tu nežinai, kiek juose džiaugsmo. Na ir kas, kad žaidimas man — visa ko matas, o gerbti aš jau nieko negerbiu. Jei manai, kad dėl to gali mane niekinti, vadinasi, ničnieko, ničnieko nesupranti. Aš juk visą laiką bandžiau, kol tu laukei. Aš stengiuosi būti, o tu skini obuolius, ar supranti?
Jis patraukė ginklą nuo mano veido ir pritūpė virš jo. Jo balsas rimo, šalo:
— Ar tau atrodo, kad man skaudu, kai vakarais prieš miegą pasiteiravęs: „Veidrodėli veidrodėli, pasakyk, kas pasaulyje nuo iliuzijų nutukęs labiausiai?“ — išgirstu savo vardą? Nė kiek. Aš nė vienos vilkduobės neapeisiu ir nė vienų spąstų nevengsiu, ir žinai, dar daugiau — niekada nesimokysiu iš savo klaidų, kad neatsirastų nė vieno išdrįsusio pavadinti mane pragmatiku.
Jis pakilo ir ranka nusivalė lūpas:
— Ir nedrįsk manęs niekinti, tu, šliuže. Aš bent savo klaidą turiu, o tu, o ką tu turi?
Nė nepajutau, kad tai klausimas; gulėjau po obelimi ir galvojau, kokia gausybė vaisių dar tebelaužo šakas, o dienos vis trumpyn ir trumpyn.  
O brolis vis šaukė, spjaudėsi, dar dabar girdžiu:
— Sakyk, išgama, na, pasakyk bent žodį!
— Kad nežinau, ką, broli. Geriau tu kalbėk, — pabandžiau nusišypsoti.
Jis apmaudžiai dėbtelėjo į mane ir mesdamas šautuvą į žolę iškošė:
— Tu man bjaurus, — ir nuėjo šalin.
Ką gi. O jis man patiko: toks veiklus, gyvas.