Kas rytą įsitempia saulės lankas
Ir ji lyg į medžioklę einantis šaulys
Strėles išsvaido į visas pakampes,
Lyg nuo Amūro dilgteli širdis.

Dar paukščiai nesugrįžo, nebegieda,
O aš kas rytą čiulbesį girdžiu.
Įtrūko gal garsų pasaulio skydas
Ir nebeliko paslapčių jokių.

Prakiuro žemė? – Šviečia tarsi rėtis,
Tarytum būtų ji visai kiaura,
Ir ima upės iš anapus lietis,
Nuo jų ūžimo sukasi galva.

Tik vakarėjant užkrenta blakstienos
Ant jos pavargusių liūdnų akių –
Tai atšuoliuoja šešiagalvės hienos
Iš kamuolinių debesų pilkų.