Čia visko taip mažai, tik vienas kitas medis,
Keli dar kryžiai, sulinkę, surūdiję,
Prie jų, nuleistomis šakom boluojantis berželis,
Lyg  ko netekęs, parimo nusiminęs.

Balta koplyčia, žemės kauburėliai
Seniai nuskendę, ne, ne tarp gėlių,
Žiemą sniege, vėliau pakils sužėlę,
Šimtai pražydusių panemunės žolių.

Kapai. Senieji protėvių kapai.
Nematė jie manęs ir aš jų nemačiau,
Tiktai žinau – mano pradžia čionai,
Ir tuo žinojimu jaučiuos tvirčiau.

Baltrus, Ona, dar Agota ir Jonas –
Vardai kaimietiški, sakytum gal prasti.
Tik medis augo, plėtėsi, šakojos,
Dabar po juo žemynai net keli.

Kaskart sustoju, Dievo prašau ramybės,
Laimingo atilsio, su meile žvelgt į mus,
Pasaulio keliuose toli toli nuklydusius,
Kartais pamiršusius net Nemuno krantus.

Tikiu, jų akys buvo geros, o rankos - darbščios, švelnios,
Gyvenimą mylėjo, kaip myliu jį dabar.
Viliuos, kad tą minutę, kada pas juos nužengsiu,
Sutiks kaip šaką savo. Dar vieną. Gal?


Zapyškis