Skrersgatvis rūko cigarą. Vienišas, tamsus.
O virš jo, kaip niekad, gausus žvaigždžių lietus.
Nors tu toli, ir man tavęs čia stinga...
Paukščių Take vėl žvilgsniai susitinka.

Tu kalbi išmintį, apie grožį ateities,
Ir apie angelus man už peties.
O aš – kaip bėgau lyg laikas, troškau žudyt, neatsigręžt,
Bet ugnis viduj liepė sugrįžti, kitaip grasino užgest.

Neišeik, tavo Šešėlio aš nepavysiu.
Nukrisiu vėl žemėn ir pravirksiu.

Šauksiu, kol nutrūks balso stygos,
Bet neišsklis nė garso;
Kol suirs visos žmonių ydos,
Kol Venera priartės prie Marso...

Jei lietus šią naktį nesiliaus,
Eisiu basomis ten, link dangaus,
Supsiuos su vėju ant tiltų atbrailų,  
Kol perprasiu didžią kalbą angelų.