Girgžda žingsniai kaip prietemos vyriai,
Po dangum šurmuliuojančio miesto,
Jau seniai su savim išsiskyrei
Ir kitaip savyje išsidėstei.

Vis rečiau užrašai aitrią mintį
Į sutemusį vakaro lapą,
Tik  žvaigždes susirankioji švintant,
Ir susipili jausmą bekvapį.

Kad diena iš tylos prasidėtų,
Kad nebūtų daugiau nieko slogiai
Su savim pasikeisdamas vietom,
Šiltą laiką ragaut vis dar mokais.

Vis kartoji gatves pasiklysdamas,
Į vienatvę žemėlapiai atveda,
Dienos šaipos, nesusuka lizdo
Ir be gailesčio išperi akmenį.