Ką dar galiu įterpt į raštų pradžią,
Kad suvokimas aiškus ir teisus
Neklaidžiotų kaip šunkeliai po kraštą
Apie kurį kalbėti ketinu?

O taip, ne vienąsyk, rankas iškėlęs,
Svajonę glosčiau pakrašty dangaus,
Prašydamas išgirsti žodį Šklėriaus,
Kuris čia pirmas buvo kitados.

Bet net sapnai ir danguje nutyla -
Ne vieno žodžio apie jį, tik tiek: –
- Štai Šklėrių sodžius... Argi reikalinga
Daugiau ir prasmingiau kažką kalbėt?

Tačiau dabar, kai šitaip Šklėriai miršta,
Net ir kape tikiuos jį gyvą rast...