Kur pastatas aštuonių aukštų stovi mūru,
Kur saulė teka iš rytų,
Tenai aukštai – aštuntame aukšte,
Gyvena įranga sena.
Ir mena ji laikus senus,
Kai dar būdavo įjungiama...
Atvėrus štai laboratorijos duris,
Lentyna mėlyna medinė,
Parimus laiko naštą sunkią.
Po dulkių sluoksniu, po storu -
Oscilografas senas guli.
Ir žvelgia jis į laborantą jauną,
Tuščiu savo žvilgsniu niūriu.
Nerodo nieko jis daugiau –
Iššovė elektronų patranka jau seniai.
Nelinksmina laborantų jau deja,
Meandrų nepiešia galva žila...
Senatvė jam gili:
Kontaktai surūdiję –
Iš laidžio virto dielektriku,
Nepramuša jo net įtampa aukšta...
Rankenėlė irgi nusukta
Seniai jau kabo ant sienos pas Kazį barake.
Ir impotencija rimtai gili,
Nes nebešaudys elektronų jis daugiau.
Taip liūdi liuminoforas ekrane,
Neblyksintis ir visąlaik tylus.
Bet štai Pavasaris jau čia, ir Rimeika,
Detalių, įrankių krūva šalia...
Tuoj vyrai sugalvos kai ką:
„O taip, mažute, - tuoj būsi lyg nauja!“

2010-12-15(5)