Sninga. Gražios, didelės, purios snaigės skraido už lango. Priartėja prie pat stiklo tokia pūkuota, lyg kamanė, tik balta baltutėlė. Pamažu kyla aukštyn. Artėja artėja prie stiklo ir prilimpa. Akimirksniu dingsta visas snaigės grožis, ir ji, pavirtusi vandens lašu, nuvarva žemyn. Taip nutinka ir antrai, trečiai...šimtąjai snaigei. Vandens latakėliai bėga visu langu. O toliai kieme siaučia viduržiemio pūga. Kiemas bemat paskęsta puriuose sniego pataluose. Taip gražu, kad akių negali atitraukti nuo lango. Vėjas stiprėja, ūžauja kamine, lanksto sode obelų šakas, priverčia šunį slėptis būdoje. Žana seniai sėdi prie lango, seka snaigių šokį, o širdelė skauda, maudžia. Tokiame bjauriame ore tėtis turi dirbti kolūkyje. Niekas nežiūri ar sninga, ar lyja, siaučia vėjas ar kepina saulė tėtis turi dirbti. Karvidėje dirbti nebeturi sveikatos, tad nuo Kalėdų darbuojas lauko brigadoje. O kad Žana turėtų stebuklingą lazdelę! Tuoj pat palengvintų tėčio dalią... Jau temsta. Greit turėtų grįžti tėtis. Mama nustoja verpti, stato kalvaratą kampan ir imasi kurti ugnį. Laikas virti vakarienę, šildyti kiaulėms ėdalą. Žana vis dar sėdi prie lango. Laukia grįžtančio tėčio. Iš būdos išlenda šunelis, užsilipa ant pusnies viršaus ir žvelgia į laukus, keliuką – užsnigtą, vos matomą. Jis taip pat laukia grįžtančio tėčio – savo šeimininko. Jis tiksliai žino laiką, kada šeimininkas grįžta ir niekada nepražiopso, laimingos minutėlės, kada jo kailį paliečia šiurkšti šeimininko ranka. Kantriai tupi, judina juodą noselę, markstosi nuo vėjo, bloškiančio į akis sniegą, stengiasi kuo iš toliau pamatyti grįžtantįjį... Tolumoj sudūluoja neaiškus taškelis. Džiaugsmingai suloja šunelis. Bėgtų pasitikti, bet grandinė...
– Mama, tėtis pareina...
– Gerai, kad pareina. Tuoj sriubelė išvirs. Sušalęs, sukimpęs per dierną, atsigaus nuo karštimo. Prižiūrėk, Žanute, ugnelę, bėgu, supilsiu paršeliams, karvę pamelšiu.
Mama dingsta tarpdury su kibirais, vidun įleisdama šalčio tumulą. Žana pro langą seka mamos žygį į tvartą. Iš ten prie šulinio – vandens, ir vėl atgal į tvartą. Po kelių minučių, grįžta patekom pirkion, ir prie šilto pečiaus priglaudžia seną švarką. Gal lopys? Nori, kad drėgmė išgaruotų – pagalvoja Žana. Po valandėlės grįžta su garuojančio pieno kibiru. Bet kažkodėl nekošia, kaip įprastai, o pasigriebusi švarką ir krepšį vėl brenda į tvartą. Tėtis jau eina per kiemą. Tuoj tuoj pravers pirkios duris. Žana šoka nuo suolelio ir brukasi į kampą, ir laukia, sulaikiusi kvapą. O širdis, tik tunksi... Girgžteli durys ir mergaitė pakimba tėvui ant kaklo.  Tėtis! Mielas, geras, sušalęs, apsnigęs tėtis. Vladas išsilaisvina iš dukros glėbio ir pastato ją ant kaladės palei pečių.
– Padėk man nusivilkti. Pirštinės prie rankų prišalo. Šalta, kaip Sibire. Kažin kiek čia tas baisus vėjas siautės. Gerai, kad ryt sekmadienis, vis atsipūsiu vieną dieną...
Iš tvarto, nešina krepšiu, grįžta mama. Jame kėpso sumurdytas senasis švarkas.  Jame kažkas kruta ir silpnai niurna.
– Kas čia, mamyte? – Žana pakėlė švarko kampą ir iš po jo pasirodė trys drebančios, mekenančios, pūkuotos mažos galvelės. – Ožkiukai, ožkiukai! – Džiūgauja mergaitė.
Visi susėdo vakarienės. Žana negalėjo atitraukti akių nuo mažųjų gyvulėlių, dar tokių gležnų ir silpnų. Pavalgius, mama pamelžė ožką ir abi ėmėsi girdyti ožiukus. Tie nežinojo, kur ieškoti pienelio, vis tiesė snukučius aukštyn, mažom lupelėm gaudė įsivaizduojamą spenį ir nekantriai mekeno. Mama švelniai suėmė kaktelę, nulenkė snukutį žemyn ir į merkė pravertas oželio lupeles į šiltą pieną. Ožiukai, pajutę pieno skonį greit suprato, kur jo ieškoti ir gėrė nesispyriodami. Girdėjosi tik godus čepsėjimas. Atsigėrę nurimo ir sumigo. Sapnavo kažką malonaus, nes čepsėjo lupytėm ir mataravo ausytėm. Žana visą vakarą nuo jų nesitraukė. Einant miegoti, dar kartą su mama pagirdė juos pieneliu ir iškėlė iš krepšio. Ožiukai stovėjo dar virpančiomis kojytėmis, netvirtai žingsniavo po aslą, o pargriuvę gailiai bliovė, prašydami pagalbos. Gražučiai, lyg gyvi pliušiniai žaisliukai. Pirmieji Žanos gyvuliukai.
***
Lauke šilta. Aplinkui drugeliai skrajoja, zvimbauja po ilgo žiemos miego nevikrios musės. Saulė taip skaisčiai šviečia, taip šildo... Jau vienur kitur kalasi gležni žolių daigeliai. Žana sėdi atokaitoj ant suolelio ir skaito knygą. Kvepia džiūstanti žemė, pokši sausėdami pernykščiai lapai. Danguje nė mažiausio debesėlio. Mama atlapoja tvarto duris ir į kiemą išstraksi penki ožiukai. Sustoja apakinti saulės, markstosi, purto galveles, trepsi kojelėm. Žana užverčia knygą, padeda ant suolelio ir prispaudžia pintinėle.
– Ciba ciba cibukai, – pašaukia ožiukus Žana. Gyvulėliai nepatikliai trepsena takeliu. Pamažu įsidrąsina, ima šokinėti ir bėgioti. Mergaitė bėgioja kartu su jais. Smagu dūkti tokią gražią, šiltą pavasario dieną. Netruks sužaliuoti medžiai, paūgėti žolė. Žana su ožiukais patrauks į pakrūmes, pamiškes, pagriovius. Ji rūpinsis per vasarą ožiukais, o rudenį tėtis, pardavęs ožiukų kailius, nupirks jai laikrodį. Šį rudenį Žana eis jau į penktą klasę. Mokykla labai toli. Jai būtinai reikės laikrodžio. Ir uniformos reikės. Ten miestelyje mokykla didelė. Joje mokosi beveik tūkstantis vaikų. Nekantriai Žana laukia rudens, bet ir baimė ima. Tiek daug vaikų...kaip nepasiklysti, nepasimesti, atpažinti savus? Smagiai ir greitai bėgo vasaros dienos. Atėjo lauktasis ruduo. Prasidėjo kasdienės kelionės į mokyklą. Šeši kilometrai į vieną galą, šeši kilometrai atgal. Iš viso dvylika. Rytais Žana leipėdavo iš miego, bet...reikia. Nusipraususi šaltu vandeniu, kiek atsigaudavo. Truputį užkandusi, skubėjo į mokyklą. Vis labiau rudenėjant išeiti jau reikėdavo tamsoje. Per krūmus tamsoje eiti mažas malonumas. Sausi lapai, rytinis balų ledukas, traškantis po kojomis, keldavo nugaroj šiurpulį. Žana pirštais užsikemša ausis, nesidairo į šalis, tik pirmyn. Akys žiūri tik į takelį, kad neduok dieve, nukreipusi žvilgsnį kur nors į šalį, nepamatytų kokios baidyklės. Kojos pačios spartina žingsnį, kol pasileidžia kiek į kerta. Pritrūkusi kvapo stabteli. Štai ir gyvenvietė. Krūmai pasibaigė. Bet per gyvenvietę ji neis. Patrauks tiesiai per laukus, per nesuartas ražienas, kur ji jau sumynė gerai matomą takelį. Taip gerokai sutrumpina kelią, bet priekyje laukia dar vienas siaubas. Išeinant į vieškelį, tuoj už tilto per kanalą, stovi koplytėlė, apjuosta mūro siena. Už jos stūkso keletas apipuvusių kryžių, saugojančių mirusiųjų ramybę. Nedaug jų ten palaidota, bet, sako, kažkas matęs vaiduoklį. Brrrr... Kad ir kaip tvardosi, mergaitė nebesulaiko nei akių, nei dantų. Jie taip trata, lyg genys medį kapotų. Pagaliau įveikta ir ta baisioji vieta. Pradeda švisti. Tolumoj sumirga miestelio žiburiai. Grįžti bus daug lengviau. Dieną visos nakties pamėklės miega. Su lyg kiekviena diena kelias mokyklon darosi vis sunkesnis ir sunkesnis. Mokykloj ji labai išalksta, o valgykloj būna didžiausios eilės ir grumtynės. Ji ten neina. Verčiau pakenčia. Kartą mėgino iš namų atsinešti sumuštinį, bet vaikai, pamatę ją valgant naminį maistą, ėmė šaipytis. Daugiau Žana net obuolio nebedrįso atsinešti. Tėvams sakydavo, kad ji ne alkana, nenori valgyti. Iš namų išeidama tikrai nenorėdavo dėl ankstyvo meto, o kol grįždavo, būdavo taip pavargusi, kad į valgį ir pažiūrėti nebenorėdavo. Tėvai pasitarę, nusprendė dukrą apgyvendinti miestelyje pas pažįstamą senutę. Senolė gera, šneki, rūpinsis ja, kaip sava. Mokykla bus visiškai netoli. Žana bus viskuo aprūpinta, pamaitinta ir saugi. Nuo rudens ant Žanos rankos tiksi laikrodis. Retas tokio amžiaus vaikas turi laikrodį. Tai atlygis už gerai užaugintus ožiukus.
Deja, pas senučiukę Žana ištveria tik savaitę. Ji labai pasiilgsta namų, mamos, tėtės. Naktimis verkė. Senutė labai susirūpino. Šeštadienį ji palydėjo mergaitę namo ir viską papasakojo tėvams. O Žana, apsikabinusi tėtį ir mamą, verkė pasisriūbaudama, negalėdama žodžio išdaužti. Ir vėl prasidėjo tie nelemti šeši kilometrai ten ir atgal. Ar sniegas, ar lietus, ar vėjas ar saulė. Tamsiais rytais bėgte prabėgdavo siaubus. Popietėm eidavo lėtai, vos kojas vilkdavo. Tie vargo metai neišsitrynė iš jos atminties visą gyvenimą. Artėjo pavasaris. Rytais nebebuvo tamsu ir širdis nebespurdėdavo iš baimės.  Ją į mokyklą lydėdavo tekanti saulė, linksmindavo padangėse giedodami gimtinėn grįžę vyturėliai, sveikindavo ore virtuliuojančios pempės. Pradžiūvo takeliai. Tėvas iš daržinės ištraukė dviratį.
– Mokysimės, dukra, važiuot. Palengvės tau kelionė.
Vakarais Žana ėmė lamdyti dviratį. Sunkiai, labai sunkiai mergaitei sekėsi šitie mokslai. Dviratis buvo jai per sunkus. Praėjo pora savaičių, kol jinai pradėjo laisvai važinėti ir tėvas leido jai važiuoti į mokyklą.