Pažvalėjusius visus susodina sunkvežimin. Veža pro pamėkliškai styrančius namų griuvėsius. Miestas kažkada, matyt, buvęs didelis ir gražus. Pasukam miško link. Jau iš tolo boluoja ilgi, neišvaizdūs pastatai. Tai barakai. Čia mus ir išlaipina. Atviros durys kviečia į erdvią patalpą. Pasieniais pritvirtintos dviaukštės lovos, narais vadinamos. Galuose - metalinės krosnelės. Išdalina maistą: permatoma  riekelė duonos, dubenėlis skystutėlės griežčių sriubos. Brrr. Nuo tų ropių… Vien pagalvojus šleikštu. Kelių akmens anglių gabaliukų turi pakakti ilgam. Visi narai užimti. Žmonių daug. Tvanku. Stipresnieji eina į virtuvę maisto gaminti. Kareiviai akylai stebi kiekvieną, nors apie vagystes ar pabėgimą niekam nė į galvą nešauna. Mažieji susirandame daugybę pramogų. Karstomės ant  lovų. Antruose ,,aukštuose” ypač  smagu. Kartais suaugusiems taip išūžiame galvas, kad net sprigtų nusipelnom. Įsidienojus skaičiuotes kuriame: lekia pulkas vanagų, neša bombas dovanų. Vianas, du, četyre, piat. Kas pabudo – paguliat. (... keturi, penki. Kas pabudo – pasivaikščioti). Nesistebėkite kalbų maišalyne. Per tą laiką visokių prisiklausėme. Žaislų, knygučių nėra. Į lauką neišleidžia. Ką beveiksi. Tad ir balbatuojame. Jūsų skaičiuotės, manau, visai kitokios. O  gal naujų, negirdėtų sukurkim? Bandykim!
Kol vaikai užsiėmę kūryba, Monikutė panyra jau į kitą prisiminimą.
Kartą per pietus pro duris įžengė apšepęs, draiskalais prisidengęs vyriškis. Niekas nekreipė į jį dėmesio. Panašių aplinkui pilna. Tik kai žmogus pamini mudviejų su mama vardus, suklūstame.
-Tėtis! Ar girdite?! Tėtis! – suspingu.
Apsikabiname. Netrukus pasirodo ir mama. Džiaugsmui galo nebėra. Vaišina visi. Deda ant stalo, ko turi. O tėtis pasakoja ir pasakoja…Nelinksmas naujienas kloja: rusai jau visai netoli. Po dienos, kitos ir čia suvaukšnos ,,katiušos”. Ne už kalnų Berlynas. Vokietukai kaip panteros kausis. Užvirs žūtbūtinė kova.
Tėvelis kariauti ir apkasams kasti jau netinka. Sunkiai sužeistas aplinkiniais keliais ieško pabėgėlių ir suranda. Visa laimė, mokėjo  kelias svetimas kalbas. Iškvotę kareiviai siųsdavo tolyn. Taip jis ir prisikasė iki mūsų.
Tėtis - visiems puiki paspirtis. Puikiai susikalbėdamas vokiškai, vaikučiams sotesnio kąsnio išreikalauja. Tik džiaugiamės neilgai.
Vaiski kovo pradžia. Jokio debesėlio. Staiga – dun dun dun. Griausmai nenumaldomai artėja. Visi sužiūra į dangų. Nieko įtartino. Mūsų prižiūrėtojai nerimsta. Sušoka į pirmą pasitaikiusią mašiną. Dingsta. Barakuose   sumaištis. Ką daryti? Tėtis eina teisybės ieškoti. Po kojomis drioksteli ,,sviedinys”. Į padangę išlekia didžiulis žemių stulpas. Prasižioja milžiniška duobė. Tėčio nebeliko. Visų akyse prasmego. Ak, vaikai vaikai… Šitiek metų prabėgo! O skausmas neatlėgsta. Ašarų nepajėgiu sulaikyti. Patylėkim. Verčiau pagrokime ką nors šviesaus, švelnaus.
Antanas kišenėje visados nešiojasi dūdelę. Išsitraukia. Paliečia lūpomis.  Nuvilnija skaudi, bet tyra kaip krištolas melodija. Vaikai pašoka, stveria nuo lentynos žilvitines švilpynėles. Atrodo, net kaimynų langai prasivėrė. Reikia juk kiekvienam išgirsti karo aukoms skirtą  atminimo koncertą.