Šaižiai sucypė senojo automobilio stabdžiai ir mašina, taškydama vėžėse susikaupusį vandenį - lietus be perstojo pliaupė nuo vakar vakaro - sustojo. Apsunkęs, vėjuotas ir šlapias vakaras dar labiau paryškino tą slogią įtampą, tvyrojusią automobilyje jau nuo tada, kai šis prieš gerą valandą pajudėjo didmiesčio link.
- Išlipk, prašau, - jos balsas lyg samurajaus kardas perkirto tylą. - Išlipk, taip bus geriau ir tau, ir
man.
- Kaip? Juk pila kaip iš kibiro, o tu mane išmeti lauk? - bendrakeleivio balsas suskambo taip, tarsi šis jos žodžių kirtis būtų buvęs nei lauktas, nei tikėtas. - Žinai, geras...
- Žinau. Žinoma, kad nevarytų, bet... - valytuvai vos spėjo šluostyti ant stiklo pilamą pavasarinį lietų, o automobilio langai bematant aprasojo - bemiegė ir, matyt, triukšminga praėjusi naktis negalėjo neišduoti vakarykščio įkarščio.
Kurį laiką erdvę automobilyje virpino tik seni \"Nerijos\" ansamblio įrašai ir tarp dainų pasigirstantis kimus diktoriaus balsas.
- Pasivaikščiosi, atvėsi. Šiuo metu visa tai tau bus tik į naudą. Nors vanduo ir upeliais, bet tavo batai, kaip matau, neprasti, nesušlapsi labai kojų. Nors ir ne kaimietis esi - miesto ponas, kaip kad pats visiems gyreisi, bet nieko, neištirpsi, ne saldainis.
- Palauk, tu kažką ne taip vynioji savo kalbomis, arba aš kažką ne taip suprantu. Rodos viskas buvo gerai, puikiai praleidome laiką maudydamiesi aluje ir mokyklos laikų prisiminimuose, o dabar staiga - išlipk! Tau nepatiko kas nors? Gal ką ne taip pasakiau, nepalepinau tavo išdidumo kokiu saldžiu žodeliu? Na, atleisk, - jo balse jautėsi pašaipa ir priekaištas. - O tu, mieloji, visiškai nepasikeitei - kokia buvai klasėje komjaunuolė - spartuolė, tokia ir likai, tik dabar - vienuolė - teisuolė.
Iš vis labiau raustančio moters veido, tvirtai sukąstų žandikaulių bei iki baltumo vairą spaudžiančių pirštų buvo galima spėti, kad šis pokalbis jai labai nemalonus. \"Paleistuvis! Dėčiau dabar jam į snukį, kad raudoni burbulai tą ištinusią nuo gėrimo marmuzę išpuoštų, kad užspringtų tais žodžiais ir savo puikybe, ir gaila nebūtų\", - šia mintimi lyg baltu siūlu digsniavo tamsią praeities medžiagą. - \"Kad jis žinotų... Ir gerai, kad nieko nežino, protingai pasielgiau, kad nieko nesakiau, o taip norėjau, tiesiog savame kailyje netilpau, maniau - bus geriau. O jis, pasirodo, nieko nevertas, nieko! Ir to, pilno arogancijos pamaivos, tikrai daugiau nevešiu.
- Išlipk, sakau, ne laikas ir ne vieta derėtis, aš skubu, nes ir taip per tave jau vėluoju, - nekantrumo gaidelės žybčiojo jos kapotai ištartuose žodžiuose.
- Vėluoji? O kas gi tavęs laukia? Kaip buvai atsiskyrėlė, vienišė, taip ir likai - niekam nė bū, nė be, vis išdidi, vis - galva pakelta. O kas iš to? Ką dabar turi? Savo varganą tarnautojos vietą, aptriušusį kambariuką ir, cha, cha, cha katytę, kad viengungiškus vakarus paįvairintų? Viskas!
Ką, subjuro nuotaika?
- Žinai, o tu, pasirodo, dar ir cinikas, nors mokykloje tokiu ir nebuvai. Bet, kaip matau, geras gyvenimas - galinga jėga ir iš žmogaus sielos gali net ir tokią dvasios baidyklę nulipdyti. Gana, atsibodo tavo sapaliojimai, prašau gražiuoju - išlipk. Sustabdysi pravažiuojančią mašiną - pagailės vienišiaus tokiame lietuje, pametės iki didmiesčio, o man jau visko - per akis, - susinervinimas nejučia atlėgo ir jos balse labiau buvo juntamas nusivylimas, nuoskauda, apmaudas ar dar koks velnias, kuris kuo toliau, tuo labiau virpino jautriąsias sielos stygas ir, rodės, tuoj tuoj ...
- Gerai jau, gerai, išlipsiu, jei jau taip nori, tik leisk dar cigaretę surūkyti, lauke juk pila, negalėsiu nė prisidegti, o tada - atia, mieloji, skubėk tuo keliu į savo vienintelę ir nepakartojamą laimę.
\"Viešpatie! kaip aš pamiršau, kad vakar į jo švarko kišenę įdėjau...Kvailė! Naivuolė!\" - iki padų nudegino staiga atgijęs vakarykštis įvykis. - \"Kodėl taip lengvabūdiškai pasielgiau? Tikėjau, norėjau? Viešpatie mano! kaip aš apsirikau,  paskubėjau, juk turėjau gražaus laiko viską gerai apmąstyti, turėjau suprasti, turėjau pajausti! - šios mintys žnaibė jos smegenis, degino vidų, blaškė ir neleido susikaupti.
Cigaretės dūmai lėtai kilo iki automobilio salono viršaus ir, pasiekę jį, staiga, pagauti skersvėjo, spruko į lietų ir vandens lašų bematant buvo bloškiami ant šlapio asfalto. \"Visai kaip žmonės savo gyvenimuose\", - liūdnai pagalvojo moteris. - \"O tas - tai tik vaidina, kad kietas, o rūko tai prastas - arba negali geresnių įpirkti, arba taip ir liko skručas, kokiu jaunystėje buvo\", - brūkštelėjo per smegenis spontaniškai kilusi mintis. - \"kaip gi pasiekti jo kišenę?  negi nėra jokių variantų? O ir rūkyti jau baigia - juk tuoj išlips, o kas tada? O gal..? Ne, ne, gink Dieve, tik ne tai, geriau jau skradžiai į žemę prasmegti, geriau lai toje kišenėje lieka tas, kas ten yra, negu pabučiuoti tą išpuikėlį, kuris... Bet kaip pasielgti, ką daryti?\"
- Klausyk, pakeiskim temą, nors trumpam, gerai? - jos balsas tapo švelnesnis, nelinksmos šypsenėlės šešėlis nuslinko  veidu. Ji pasisuko į pašnekovą šonu ir prasiskleidus palaidinės iškirptei didelės, stangrios jos krūtys pagavo dar gerai neišsiblaiviusio vyriškio žvilgsnį ir prirakino prie savo įspūdingų bei gundančių iškilumų.
- Ką gi, pakeiskim, - nelauktą moters elgesio pasikeitimą pašnekovas suprato savaip, vyriškai ir, nervingai mostelėjęs ranka, išmetė nuorūką lietui - imk, negaila, manęs laukia svarbesni darbai.
- Ar pameni tą rašaluotą sugeriamojo popieriaus lapą, kuriame mes užrašėme savo norus ir palinkėjimus? O, po to, prisiekėme, kad po dešimties metų, ne anksčiau, juos skaitysime, tik abu. Pameni?
- Ar tuomet, kai sėdėjome beržynėlyje prie upelio vingio? Kai bučiavomės? - vyriškis suvaidino prisiminimus, o iš tikrųjų ta naujai pakrypusi kalbos tema jam tebuvo puikus pretekstas pasislinkti arčiau pašnekovės. Bjaurus kelias dienas baliavojusio jo kųno kvapas spaudė gerklę, dusino, bet moteris tvardėsi.
- Palauk palauk, išdykėli, ai, koks tu smarkuolis, - bandė ji juokauti, bet visiškai kitos mintys mezgė galvoje planą.
- Taip, pamenu, kažką rašėme, mėnulis švietė, prikeverzojome visokių juokų, o, po to - užkasėme prie akmenų.
- Tai va, tas dešimtmetis ir buvo vakar, kai susitikome su klasės draugais.
- Tikrai? Žinai, atvirai pasakius, apie tai visai pamiršau, - pirmą kartą jo balse nuskambėjo tikrumo gaidelė. - Tai važiuokim prie tų akmenų, atkasim butelį, paskaitysime ką ten prirašėme, skaniai pasijuoksim - įdomu juk. O tu ar pameni, ką rašei? Aš - ne...
- Pamenu, žinoma pamenu, bet važiuoti niekur nereiks.
- Kodėl?
- Ogi todėl, kad aš prieš vykstant į susitikimą tą raštelį atkasiau. Tiesa, tekstas susiliejęs - juk ant sugeriamojo popieriaus rašėme - bet įskaityti galima.
- Kodėl tik dabar sakai? Turi čia?
- Turiu, tiksliau - tu turi. Aš vakar vakare, tau nematant, tą raštelį įdėjau į tavo švarko kišenę, galvojau - rasi. Žinoma, buvo rizika, kad palaikysi kokiu popiergaliu ir išmesi, todėl visą vakarą nuo tavęs akių nenuleidau, gal pastebėjai? Ne..? Norėjau susitikimo proga tau malonią staigmeną padaryti, bet tu jo taip ir neradai...
- Į kišenę? Į kurią kišenę įdėjai? - vyras energingai ėmė kuistis, ieškodamas to seno mokyklinio sąsiuvinio sugeriamojo popieriaus lapo.
- O, ne, tu nerasi, leisk, prašau, man, - švelniai paprašė ji. Atsiradusi reali galimybė ištraukti ją iš švarko kišenės kaitino kraują, svaigino, jaudino.
- Na, gerai jau, čiupinėk, - gašliai nuskambėjo, - prisimink senus gerus laikus, cha, cha, cha.
Siekdama vidinės švarko kišenės, moteris palinko vyro pusėn. Gaivus jos kųno kvapas plūstelėjo šalia sėdinčiam vyrui į veidą. Viršutinė palaidinės saga neišlaikė - visas jos kūno grožis atsivėrė iki liemenuko, iš kurio tiesiog virste virto didžiuliai moteriškos grožybės kamuoliai.
- Mieloji, aš... - vėsios ir iš susijaudinimo sudrėkusios jo rankos grubiai čiupo moterį per liemenį ir jėga truktelėjo link savęs.
- Gyvuly, dink iš čia! - moteris atšoko nuo vyriškio, tarsi būtų nuplykyta karštu vandeniu. - Kuily tu nesveikas, ką tu sau galvoji? - tiesiog šaukte iššaukė savo pasibjaurėjimą šiuo žmogumi.
Pro juos pralėkė policijos automobilis, kiek pavažiavęs sustojo ir atbuline eiga priartėjo prie senosios audinės.
- Ir vėl tie mentai, - pro sukąstus dantis nepatenkintas iškošė vyriškis, - kaip visada - nelaiku. Gerai nors tiek, kad ne aš už vairo.
- Laba diena, prašau jūsų dokumentus, - gal kiek tingokai mestelėjo trafaretinę frazę pareigūnas.
Ramiai patikrino popierius, žvilgtelėjo į galinę automobilio sėdynę ir, palinkėjęs gero kelio, ketino eiti - kam labai jau smagu tokiu oru ilgai lauke stoviniuoti. Bet, paskutinę akimirką paklausė:
- Ar viskas gerai, ponia? Jūs atrodote kiek įsitempusi.
- Gerai... Ne, ne, negerai. Šis vyriškis, kurį ketinau pavežėti, nebenori išlipti iš automobilio. Padėkite, prašau.
Pareigūnas mandagiai išprašė moters pakeleivį ir , truputį jį pakalbinęs, įsisodino į savo automobilį. \"Gal pavež iki artimiausios gyvenvietės, o, gal, iki namų\",- pagalvojo likusi viena moteris. Bet ne tai šiuo metu ją neramino, ne tai ją jaudino. Mintys vis sukosi apie tai, kas liko išlipusio vyriškio kišenėje.

---

Šlapi rūbai spaudė prie grindų, batuose žliugsėjo vanduo, o nuotaika vis labiau panašėjo į pernykščio velykinio kiaušinio, kuris netyčia sudužo, kvapą.
\"Tai bjaurastis, kas galėjo pagalvoti, kad ji su manimi taip gali pasielgti? O kadais, rodės, visai nebloga panelė buvo. Et, taigi, kad tiktai buvo\", - žnektelėjo į fotelį ir, paėmęs pultelį, nuspaudė mygtuką. Kambarį užliejo jaunystės laikų hitas \"Vėl švieski\". - \"Ta būsena manęs dar ilgai, matyt,nepaleis\",- nepiktai šyptelėjo ir, prisiminęs pokalbį automobilyje, pradėjo raustis po kišenes. - \"Ir kur gi tas popiergalis, kur tas raštelis, apie kurį kalbėjo ji?\" Vidinėje švarko kišenėje sugrubę pirštai užčiuopė kažką standaus. Ištraukė.-\" Nuotrauka? Kieno?\"
Juodai baltoje fotografijoje nuostabiai šypsojosi kokių devynerių - dešimties metų mergaitė. Dieviška jos šypsena sušildė, atpalaidavo, pats pajuto, kad nusišypsojo. Kitoje nuotraukos pusėje buvo tekstas:
\"Mielas tėveli. Čia - aš, Irutė, tavo dukrytė. Mamytė sakė, kad sutiks tave, todėl išrinkau gražiausią savo nuotrauką ir paprašiau mamos, kad perduotų tau. Aš labai norėjau tave pamatyti, bet mama sakė, kad vėliau. Aš dar nesu mačiusi tavęs, bet labai labai tave myliu ir noriu sutikti. Vis sapnuoju, kad tu bučiuoji mane. Kai pasakoju tai mamai, tai ji sako, kad nemegsčiau tuščių svajonių. O aš noriu jas megzti, aš tikiu, tikrai tikiu, kad vieną dieną pamatysiu tave ir tu bučiuosi mane ne sapne. O tu ar tiki?

Tavo dukrytė Irutė