Atrakinki vartus iš vienintelio kelio,
Kur pėdas palieki tu ant dulkių pilkų –
Basomis, kad ateitum, kai pakelės geria
Mano žvilgsnį rasotą nuo ryto rūkų.

Pasitiksiu eilėm iš naktų nemiegotų –
Jas be žodžių užrašė prabudę sapnai
Dar tada, kai paklydusi jūroje luotą
Burės nešė į krantą lyg paukščio sparnai.

Veidą prausiu medum iš pražydusių lūpų
Ir šnabždėsiu žodžius paupių ajerais.
Ant rausvų pumpurų lai plaštakė nutūpia –
Tavo delno švelnumas žiedais juos išsiskleis.

Dar apgaubki švarku pasiūtu iš svajonių
Kai pavargęs ilsėsies tarp mano plaukų...
... Nepaklysi tarp smilgų beribiuose kloniuos –
Yra kelias ir pėdos ant dulkių pilkų.