Laumžirgio sparnuos išskrido dienos,
Jo akyse skendo vakarai,
Vasara ir vėl širdin atėjo,
Nors tyloj ir blaškosi varnai.

Medžio kamiene rakinsiu žiemą,
Žemė ūžesį kaltai sugers,
Tarsi pirmą vėsų lašą,
Žydintį baltais obels žiedais.

Širdy nuskintą gėlę merksiu
Ir dangų slėpsiu tyloje,
Pabels į sielą lyg į langą,
Upelio gelianti daina.

-----

Nešauk manęs tyla,
Juk aš ne aidas.
Ir savo melo manyje neslėpk,
Geriau gesinki savo kaltę
Lyg žvakę, gedinčią ugnies.

Geriau užpūsk tą šaltą liepsną
Lyg vėjo gūsį naktyje,
Lai beržas savo tiesą kalba
Žvaigždėtos nakties tyloje.

-----

Nereikia žodžių,
Tai tik aidas.
Lyg vakar vėjas,
Lyg žiedų vėsa.
Nereikia žodžių,
Lai į širdį beldžias
Šalnom sustingusi rasa.

Mirkysiu tylą
Savo saujoj
Ir bersiu geliančia druska.
Nereikia žodžių,
Tai tik melas,
Tik rūkas pievoj,
Aižinti tyla,
Skeveldrom lyja
Šaltos žvaigždės,
Paklydę mano naktyje.

Aš dangų bersiu tau po kojų
Ir saulę skinsiu naktyje,
Aš tavo lūpas liesiu rožėm,
Bet tau nežinant, tik – sapne.

Užversiu savo skausmą,
Vartus atkelsiu tik slapčia.
Ir ašaras nakty skandinsiu
Lyg tavo meilę savyje.