Šįryt, orui sušilus,
saulei dangun
virš miško pakilus,
pavasario pranašus
tokius regėjau...

Klevo sulos, pagaliau,
molinėn puodynėn,
saldžios, lyg nektaro,
prisileidau ir godžiai
gėriau vis gėriau...

Vieversio trelių klausiausi,
galvą į dangų pakėlęs,
akimis jo dairiausi,
bet niekur išvyst,
tarp debesų, negalėjau.

Nuo vėjalio švelnaus,
lyg naujagimio vygės
medžių viršūnės virpėjo,
šiluma  smelkės krūtinėn,
pavasariu oras kvepėjo

Miškelio atokaitoj,
prie palinkusio beržo
šeimininkės, darbštuolės
skrusdėlytės pabudo,
ir namus tvarkyti sujudo
..................................
Sakoma, jeigu pavasarį
skrusdėlytę, ne varlę
išvysi pirmiausiai
darbas tais metais
seksis puikiausia...