Sustabdžiau juodbėrį tik tuomet, kai širdis pajuto, kad esame pakankamai toli nuo nelemto kaimo. Visą kelią klausinėjau Vincento, kaip jaučiasi, bijodama, kad per tiek laiko jam gali dar pablogėti, bet jis tvirtino, kad gali kentėti. Tankus alsavimas visgi išdavė sunkią būklę, o kai pagaliau sustojome jis giliai atsiduso.
Tylėdama padėjau jam nulipti nuo žirgo. Tada Vincentas pats atsisėdo ant žolės ir pirmas sakinys, kurį tyliai ištarė, buvo:
– Sakiau tau nė už ką neišsiduoti...
– Patylėk, – sudraudžiau jį. – Be to, tas tavo patarimas buvo labai labai blogas!
Mano nuostabai, jis šyptelėjo. Neįtikėtinas žmogus – šypsosi net siaubingo skausmo akivaizdoje.
– Atsigulk, – liepiau.
Tebesišypsodamas jis užsimerkė ir atsigulė ant žolės.
Mes buvome ant upės kranto, po medžiais, pro kurių šakas skverbdamasi saulė paglostė išbalusius žmogystos skruostus. Tamsūs jo plaukai sužvilgo auksiniais atspalviais. Kaip ramu ir gera buvo čia, prie plačios upės, taip toli nuo siaubingų vietų ir būtybių...
Giliai įkvėpiau ir įspėjau Vincentą:
– Gali skaudėti.
– Nemanau, kad gali labiau skaudėti... – tarė jis.
Many sukirbėjo kaltės jausmas, kad taip ilgai užtrukau, kol susivokiau, kas vyksta. Užtat dabar susikaupusi labiau nei bet kada pirštais ėmiau braukti palei siaubingą karštu metalu išdegintą žaizdą, raudonuojančią ant lygios jo krūtinės. Man prisilietus Vincentas įsitempė ir vos girdimai suaimanavo.
– Lai gyja... Lai gyja... – šnibždėjau be perstojo, stebėdama, kaip nenoriai vienas prie kito traukiasi žaizdos kraštai.
Kai baigiau, vaikino krūtinė tebeatrodė siaubingai – žvaigždės formos randas turbūt visam laikui paženklino odą.
– Kaip jautiesi? – paklausiau jo, atitraukusi rankas.
– Geriau, – sušnibždėjo jis, nors tikrai nebuvo panašu, kad jaučiasi gerai.
– Pamėginsiu dar kartą...
Jis neprieštaravo ir aš vėl pakartojau ritualą, leisdama pirštams slysti Laumės kryžiumi ir murmėdama burtažodį. Po antro karto randas beveik nepakito, bet mačiau, kad Vincentas pasijuto daug geriau, nes pagaliau atsimerkė ir net kilstelėjęs galvą pažiūrėjo į save. Pamatęs nekokį vaizdą susiraukė.
– Buki rytiečiai, tebetiki pasakomis. Tolijote mes seniai žinome, kad jokie Laumių kryžiai nieko neapsaugos... – burbtelėjo suirzęs.
– Pritariu, – džiugiai atsakiau, matydama, kad Vincento veidas atgauna spalvą.
– Jūrante, – staiga kreipėsi jis į mane ir pasiremdamas alkūnėmis šiek tiek pasikėlė nuo žemės.
– Ką? – jaučiausi keistai, išgirdusi jį tariant mano vardą. Daugiau niekas niekada nebuvo jo taręs, tik Mona. O Vincento lūpose tas vardas skambėjo kitaip. Gražiau.
– Ačiū, – tarė jis, žvelgdamas man į akis. – Be to, tavo akys jau visai mėlynos, – švelniai nusišypsojo.
– Bet aš ką tik sudeginau žmonių namą! Galbūt ten kažkas net žuvo... – susinervinusi ėmiau dairytis aplink, lyg kur nors tikėdamasi rasti veidrodį.
– Matyt, geri tavo darbai didingumu lenkia blogųjų niekšingumą.
Tai sakydamas žmogus nusijuokė, bet iškart užsikosėjo susiraukdamas nuo skausmo.
– Nesijuok, gulėk ramiai! – sukomandavau, tačiau jis neklausė. Vietoj to padarė netikėčiausią dalyką – atsisėdo ir abiem savo delnais suėmė mano ranką. Praradusi amą negalėjau nė žodžio pratarti, tik spoksojau į jo rudas akis.
– Nebijok, man nieko nenutiks, kai tu šalia, – švelniai sukuždėjo Vincentas ir paglostė mano ranką.
Akimirksniu ištraukiau ją iš jo delnų ir atšokau tolyn tartum nuo ugnies. Jis sumišęs stebėjo mane, o po minutėlės nuoširdžiai tarė:
– Labai atsiprašau.
– Nereik atsiprašyti... – atsiliepiau vos girdimai, nusukusi akis į upę.
Pati nežinojau, kas man nutiko. Nesupratau, kodėl mane šitaip išgąsdino šitoks jo gestas.
– Reikia. Aš juk gerai žinau, kad tu laumtakė, bet akimirką... aš tiesiog užmiršau. Atleisk.
Nieko neatsakiau. Giliai atsidusęs jis vėl atsigulė ant žolės, užsidengdamas delnais veidą.
Tuo metu, tarsi mandagiai laukęs, kol baigsime pokalbį, juodbėris pririsnojo prie upės ir godžiai patraukė burnon šalto vandens. Atsigėręs žirgas garsiai sužvengė ir papurtė sušlapusius karčius – į visas puses pasipylė mažyčiai saulėje spindintys lašeliai.
Ūmiai prisiminiau, kad žmonės valgo dažniau nei laumtakės. O žmogysta nebuvo valgęs jau visą amžinybę... Turbūt alkis jį kaip reikiant kankino.
Nieko nesakiusi įbridau upėn. Šaltas vanduo atgaivino pavargusias kojas, tačiau pajutau nemalonų dilgčiojimą sužeistojoje. Kurį laiką tiesiog stebėjau plačią upės vagą, ramiai vingiuojančią į Vakarus. Tuomet truputį pasilenkiau, ištiesdama delnus virš vandens paviršiaus ir kerėdama švelniais žodžiais ėmiau šauktis žuvį. Nepraėjo nė penketas minučių, kai mano rankose suspurdėjo didelis vaivorykštinis upėtakis.
– Atleisk, žuvele, pamaitink laumelę, – sušnibždėjau ir išsyk pražudžiau žuvį kerais.
– Ar tu ką tik atsiprašei tos žuvies? – išgirdau ironišką žmogystos balsą. Matyt, stebėjo visą ritualą.
– Taip. Jei to nedaryčiau, gyvūnai taptų mano priešais, – paaiškinau jam rimtu balsu.
– Atsiprašau, bet atrodė truputį juokinga. Vienaip ar kitaip, tikrai puikiai pasidarbavai, – pagyrė jis, alkanomis akimis stebėdamas upėtakį, kurį numečiau ant žolės.
– Dar nebaigiau, – atsakiau.
Išlipusi iš vandens sukūriau mažą lauželį netoliese Vincento ir pasmeigusi žuvį ant priekrantėje rastos stambios šakos įdaviau žmogystai kepti. Jis patenkintas stebėjo, kaip žuvelė skrunda virš karštos liepsnos, ir kantriai vartė lazdą, kad nesudegintų taip trokštamo maisto.
– Prieš kiek laiko tu valgei? – paklausiau.
– Prieš tris dienas... Tada baigėsi mano atsargos, nors krepšyje dar turėjau porą duonos kriaukšlių, bet numečiau jį žolėn dar tada, kai vijausi tave pieva. Dabar man šita žuvis atrodo didžiausias gardumynas... Tikiuosi, greit iškeps.
Jau seniai Vincentas nebuvo toks kalbus, matyt, artėjantis alkio numalšinimas ypatingai pakėlė nuotaiką.
Kol žuvis kepė, aš sugalvojau, iš ko galėčiau sukurpti žmogystai marškinius, mat jis tebebuvo pusnuogis. Diena buvo pakankamai šilta, tačiau naktį jis tikrai suledėtų. Todėl priskyniau daug pailgų lapų nuo kažkokio krūmo, ištempiau iš vandens dešimt aukštų nendrių ir kerais ištraukiau kuokštą žirgo karčių. Visa tai sudėjau į krūvą. Galiausiai atplėšiau savo suknios kampelį ir priglaudusi prie lūpų sukuždėjau:
– Lai nusiaudžia...
Paleidau skiautelę ir ši lengvai plevėsuodama nusileido ant mano surinktos lapų krūvos. Po akimirkos toje vietoje jau gulėjo tamsiai žalias rūbas.
– Kuo toliau, tuo labiau mane stebini, – išpūtęs akis tarė Vincentas, akimirkai pamiršęs žuvį.
– Ei, žuvis! – priminiau jam.
Keista, bet jis, patraukęs upėtakį nuo ugnies, pauostė nuaustuosius marškinius ir užsimerkė. Tada skubiai įdavė šaką su pasmeigta žuvimi man ir nuėjęs prie upės ėmė praustis – mačiau, kad jam tebeskauda krūtinėje raudonuojantį randą, bet visgi veidas atrodė daug sveikesnis ir net šiek tiek laimingesnis. O kai apsivilko žaliuosius marškinius tyliai tarė:
– Atrodo, apsivilkau pačią gamtą.
Aš net šyptelėjau. O tada atėjo laimingiausia dienos valandėlė – mes pasigardžiuodami suvalgėme skaniausią vaivorykštinį upėtakį pasaulyje.