Sąvaržėlė ir sapnas

Išlipk, prašau. Žinau, kad lyja
Bet pažiūrėk, kaip upeliukas alma
Kaip Viešpats vėl vanduo atgijęs
Pragraužė šaltą ledo šalmą.

Ne upeliukas čia? Sakai, srovelė?
Ir batai tau visai  peršlapo?
Kažin, ar atmeni laivelį
Iš rašaluoto sugeriamo lapo?

Į balą aš tada tave įstūmiau?
Ir diržo tu gavai nuo tėtės?
Taip, liko didelis atstumas
Taip, laikas mums tikrai judėti.

Na bet pajusk, kad žemė vėl atgyja
sakai, kaimietis aš, ne miesto ponas?
Taip svaigiai, taip pavasariškai lyja...
Ak, tau peršlapo visi šonai?

Gerai jau lipam, jau važiuojam
Bet vėl prisimenu laivelį.
Juk tu, tikriausiai nežinojai,
Kad sąvaržėle prisegiau lapelį.

Maniau, kad parašyti žodžiai
Su laiveliu nuplauks į jūrą...
Bet putos jį prarijo godžiai
Matau, tau nuotaika subjuro?

Jei tu žinotum, ką buvau parašęs
Ką visad tau širdy nešioju...
Ne, šiandien aš nenusitašęs
Ir aš už vairo nesapnuoju.

Tiek to. Velniop tuos sentimentus.
Kaip sapnas viskas tepražūna.
Oho. Jau stabdo mentai.
Na ir dienelė, po perkūnais!
klajūnė