Tik žymės liko sunkių pančių...
Bet pakibęs tarp žemės ir dangaus,
Paliktas, be koordinačių-
Palengvėjimo nejaus.

O kad kas nutrauktų liūdesį juodos avies,
Ištraukdamas iš krūtinės šukes trapios širdies.
Tačiau troškimas su tėkme, į niekur, susilieti
Nepavyksta. Kiek su Dievu besuktum kraupiąją ruletę.

Kas žino kokią prabą įspaudė jis ant mano sprando,
Paklausiu, galvą nulenkus, prie nebūties kranto.
Žvilgsnis nugrims vandeny, kur sielos nuplaukia
Ir pro raibulus regis gilyn Hadas atsitraukia.

Keliuose be kelrodžių,
Baugu tiktai veidrodžių,
Nepastebimai tampant tais,
Kuriuos niekinom dar būdami vaikais.  

Ir ten kažkur,
Ties devintu pragaro ratu,
Svarstai kodėl
Tavo laimė miega su kažkuo kitu.

Ir neaušta. Neišaušta. Neišaušta lyg tyčia
Negi viską pasiglemš klampios sutemos Nyčės?
O gal priburk, kad paglostytų plaukus spindulių delnai
Ir plaučius pripildytų pavasario siela... lengvai.