tylėdamas išpažinai*

ne paslaptį, kad suvalgiau visą močiutės stiklainyje nuo konservuotų pomidorų laikytą gabalinį cukrų, kad sulaužiau visus, išskyrus vieną, Dievo įsakymus, ar kad ir vėl autobuse nenusišypsojau moteriai, ryškiai išbrėžtais antakiais. Ne vieną iš tų istorijų, kurią it prisukamas paukštis, dažniausia žvirblis, tau įkyriai pasakoju, tvirtai įsitikinusi, jog klausai. Nors balsas dreba, o po kūną bėgioja lygiai tūkstantis virpulių, klūpėdama, kaip ir dera dėl nuodėmių, aš šiandien kalbu apie tai, kada aš buvau laiminga.

galėjo būti, kad išaušo diena
laikrodis mušė trečią nakties

ir buvo vasara, rugpjūtis, kada alyviniai obuoliai patys skaniausi, o morkos dailiai išravėtose lysvėse jau sudygusios. Cirpė žiogai, o iš gretimo kaimo aidėjo pavargusių vyrų dainos, matyt, apgirtusių nuo savo nelaimių. Vilkėjau gerokai per didelius žydrus languotus marškinius, kuriuose trūko mažiausia trijų sagų. Tiesa, gerai, kad tamsoje nieko nematyti, todėl nereikėjo mąstyti apie savo storas kojas, ar kas pusvalandį žvilgčioti į veidrodėlį tikrinant, ar visos sruogos savo vietose. Dabar net drįstu pagalvoti, kad tuomet vėjas buvo patogiai įsisukęs į plaukus, ant blakstienų  krito rasa, o pėdomis ropojo boružės. Mano kaklas, visas nutaškuotas apgamėliais, buvo apsuktas medvilnine skara, kuri vis dar smarkiai kvepėjo uogom, dar nuo tada, kai gulėdami ant jos skaitėme Granausko „Žemuoges“.

dabar aš tenoriu pasilikt su tavim

tu nevilkėjai per didelių žydrų languotų marškinių, rugpjūtis išdavė. Žinojau, kad tereikia tik priglust ir pajusiu nuo upės atskridusią vėsą, kuri apipynė tavo kūną. Užteks prisiliest, ir pamiršiu, kad nušvitus reikės visą dieną didžiuliame lauke grėbti šieną ir krauti į stirtas, ten, kur buvome šią vasaros naktį. Užmiršiu, kad mano akys neužtektinai mėlynos, niekada nemačiau vandenyno, santykių nesiaiškinau pas psichologą, kad nemoku verkti tyliai, kad jau beveik rytas, kad esu. Rugpjūtis nepaliks detalių, tik tave, įveikusį vėją ir švelniai glostantį mano upės vandeniu kvepiančius plaukus.

aš nemiegu, kalbėk, mažyte

bijau pažadinti rytą. Surašiau istorijas, o dabar, kol rugpjūtis, miegok.

bet tu likai manyje ir dabar
ir po tūkstančio metų rudenį
kiekvieną naktį man mėtai sapnus
ir tik tu rytais mane budini


*pasviru šriftu parašytas tekstas - Domanto Razausko dainų žodžiai