Trumpas atokvėpis. Įbaugintų vaikų tušti pilvukai maršus groja. Mažiausieji žliumbia. Riaumojanti karo pabaisa prityla. Sveikesnieji, susispietę prie išverstų medžių, žaidimų prasimano. Tik negalvokit, kad žaidžiame karą.  Laukai  pilni tuščių šovinukų, gilzėmis vadinamų. Iš jų sudėliojame klombas, šakelėmis apkaišome, gana jauku. Kaip senelio sode! Patrankų šoviniai  didžiuliai. Juos pakelia tik stipresnieji. Tačiau būstas iš jų kuo puikiausias.
- Norėčiau ir aš ten palandžioti. Ar tos gilzės kartais neiššauna?
- Tuščios jos, Tomuk, tuščios. Ne prošal būtų ir mums pažaisti.
- O kur šovinių rasime?
- Nereikės. Prisiminiau  kitokį pagudravimą. Bus  proga mažumėlę pakrutėti!  Imkit po popieriaus lapą, griebkit žirkles, pintinėlių prisilankstysime. Pasiruošėt? Na, tai bėgam, kaip kitados mes, maisto pasiieškoti. Aptiksit ko nors valgomo, parsinešit. Jei pasiseks,  puotą iškelsim. Tad skirstomės! Jau grįžtate? Taip greitai? Tai ko stovite lyg žemes pardavę? Rezgines tuštinkite. Vėjai švilpauja? Per greitai  rankeles nuleidot. Mes ir tuščiomis  į neviltį nepuldavome. ,,Marcipanai” iš kišenių kaip žvirbliai lėkdavo. ,,Kimšdavome”patys ir kitus ,,vaišindavome”. Pabandykit įsivaizduoti, kaip smagu vaidinti vaišes, kai kelinta diena jokio maisto nesi matęs. Jaučiu, išalkote ir jūs. Prašom prie stalo. Nesidrovėkit. Sėskitės.  Kaip gražiai bulvytės karštuose pelenuose apskrudo! Sėmenų užkulas kvapą gniaužia. Valgykit į sveikatytę. Valgykit. Kitąsyk gardumynus jau patys gaminsite. Per savaitę pamąstykit, kuo  pačius išrankiausius nustebinsit. O aš jums papasakosiu, kaip mums atsitiko panašų žaidimėlį bežaidžiant.
Po ilgų maisto paieškų susirenkame, nieko nepešę. Kaip tyčia, ir mūsų vyresnysis draugas Algis kažkur dingo.  Dairykis nesidairęs, Algučio – nė kvapo. Jau kai kam ir ašarėlės rieda, visokios mintys galvon lenda.  Po valandėlės žiūrime – nuo pakriaušės bernaitis besileidžiąs. Linksmas. Marškiniai išsipūtę. Visi bėgam pasitikti. Vaje! Vaikino sterblė pilna riešutų. Užtenka ir vaikams, ir tėvams. Gliaudome net kelias dienas. Pagaliau kulkų suvarpytas lazdynas neišlaiko naštos. Išsitiesia visu ūgiu ant duobėto dirvono, į šalis svaidydamas pribrendusius kamuolėlius. Visi pasiekiam! Šį kartą mūsų pramanai gelbsti visą būrį žmonių nuo bado.