Baltos gėlės pražydo ant lango stiklų,
Šalto šerkšno krisliukais gražiai nusagstytos.
Aš dabar tarp sniegynų viena gyvenu,
Ledo gniaužtuose svajos giliai uždarytos.

Kažkada tavo ranką laikiau delnuose,
Lūpos žemuogių bučinius rinko palaukėj,
Žaidė saulės šviesa juoduose plaukuose,
Mano juokas saulėtomis upėmis plaukė.

Bet gyvenimas kartais užšaldo kelius,
Užgesindamas liepsną kvailutėj širdelėj.
Einant kojos įklimsta į baltus sniegus
Ir  jau saulės šviesos pasitikt nebegali.

Byra snaigės nuo mano ledinių delnų,
Juosta gėlės, ir paukščiai nuo žvilgsnio sušąla.
Ledo rūmuose aš be tavęs gyvenu,
Kur ugniakure   liepsnos ledokšniais plevena.

Baltos eglės sušalusios mano miške,
Baltos samanos stingdantį patalą kloja.
Vien tik šaltis, ne tu, čia apglėbęs mane,
Vien mėnulis, ne tu, tyliai kužda  „Mieloji“...

Ir tik vieno prašau – kaip ligos venk manęs,
Kaip  nelaimę, iš tolo pamatęs, apeiki -
Ledo krislą širdin mano žvilgsnis įbes,
Skaudžiai baudžia išdavusius mirusi Meilė.