Žiūrint iš apačios atrodo, kad bokštai nukris, kad nestabilūs, kad metaliniai fragmentai neišbaigti. Sukarpyta skaudžiai ryški žydruma, nepadoriai paslėpta vos keliais pūkeliais - debesimis. Kažkoks kitoks dangus kiekvieną kartą - vis iš kitos vietos. Mėgstu stebėti iš čia - kur savaip įsikomponuoja miestas, iš kur mažai kas tėra matęs - atsisėdus, nuo bažnyčios laiptų. Tik deja, praėjusi moteris besivedanti šunį nusuka akis ir bando nutempti pavadį iš paskos. Bet aš nesistengiu atrodyti apgailėtinai, linguoti nuo šalčio, sėdžiu čia, nes ramu ir visuomenė pati nuo manęs atsiriboja.
    Anksčiau netvarkinga išvaizda, keisti poelgiai nerūpėjo. Galėjau viską ir tikėjau - ateityje galėsiu dar daugiau, po truputi užaugsiu stipria moterimi. Mėgdavau brautis į obelų viršūnes, nusibrozdinti į šiurkščią žievę, bet vis tiek stengtis nuo patvaresnių šakų pasiekt aukščiausią galimą tašką. Kuo aukščiau lipi, tuo daraisi lengvesnis, tuo mažiau balasto, daugiau polėkio. Tik vėliau pajauti žemės trauką, kai grįžti prisikrovęs obuolių į sterblę.
    Bumbteli nuo kojos nuslydusi neužsegta basutė, reikia pakelti - nenoriu užsisėdėti. Nedaug paėjus, beveik už kampo yra pilkas, nemodernus medinis namas - užeinu žinodama, kad niekas nepasitiks.

   -Atsiprašau už sutrukdymą.

Ji šukuoja savo ilgus šlapius plaukus prieš veidrodį. Plaukai negerai nusausinti ir sunkūs lašai kapsi į grindis.

    -Atsiprašau...kad neužsukau anksčiau.

Lašų nebėra - ji pasukusi galvą ir galėję nukristi susigeria į melsvą chalatą. Atsakau į reakciją:

    -Padėk man, - balsas pasidaro plonas beveik cypsiantis, bet ir toks pat tylus.

Visas slėgis ore mane spaudžia žemyn. Sakoma, ilgai gyvenant vienoj vietoj kažkas susikoncentruoja tarsi kokia energija. Ir dabar visa namo istorija mane slopina.

    -Jei jau taip prastai - keliauk į bažnyčią - melskis.

    Spaudžia skrandį. Bjauriesi pats savimi tokiu paprastu ir subuitiškėjusiu. Toks noras gyventi nors  šiek tiek žmogiškiau, vėl savimi didžiuotis, vėl kažko siekti. Tiek mažai iš savęs tikiuosi- uždirbti pinigų nuomai, susitikti su draugais laisvadieniais, nepamiršti gimtadienių... Tikėjau, kad augsiu, kaupsiu patirtį ir ja dalinsiuosi su jaunesniais. Bet sekasi tik tiems, kurie gražiai susidėlioja prioritetus - darbas, poilsis, sveikata- domėjimasis tik savimi. Nepastebiu kaip ateina pavasariai – apsidairau, kai medžiai jau būna lapuoti, ant palangės auginu gėles - nenutuokiu pavadinimų, perku nevertingus daiktus, bet taip noriu surinkti paskutinius žmonijos žinojimus apie aplinką, apie žmones. Kai dar tik pradėjau pažinti bjaurius suaugusiųjų pokalbius, kai dar buvau tik penkerių tetulė žiūrėjo į delną ir sakė – va šita nieko nepasieks, gyvens sau tyliai, negyvens tik egzistuos. Tai buvo užkalbėjimas, kad nebepriklausyčiau paprastiems žmonėms, kažkur įsirašyčiau tarp pabaisų. Ateina pabaisų laikai. Pamiršus kaip tobulėti, lieka tik degradacija.

    -Šiandien vos vėl nenualpau,- lepteliu lyg niekur nieko.
    -Įpilsiu tau pieno,- ji stojasi susirūpinusi.
    -Ačiū, tu tokia gera.

    Ji nusišypso, tokia keista šypsena - nukreiptas vienas kamputis, net primena pajuoką. Dėkoju dėl paprasto dalyko, kuris išėjo natūraliai – iš mandagumo. Gali būti, kad iš tikrųjų jos džiaugsmas buvo sumišęs su suglumimu – visada smagu, kai pagiria tavo poelgius. Bet netrukus susigėstu savęs ir šypsausi kažkaip gyvuliškai - lyg nieko nesuprantanti, nesusivokianti:

   -Nėra čia ko jaudintis, gal skysčių trūkumas. Taip būna.

   Pienas ramina, vien žiūrėjimas į neperšviečiamą baltumą drąsina. Nepajėgiu jo išgerti, kreipiuosi į ją:

    -Padaryk mane savo mokine.
    -Neimu mokinių - pati žinai.
   -Aš jau per mažai miegu...Rūpesčiai, apkalbos... Pas tave ramu, tu pati sau užsidirbi...
   -Tau tereikia susikaupti, pamąstyti. Tavo problemos su manim nesusijusios,- nusigręžia.

    Ji paima nuo komodos karoliukus, panašius į perlus ir veria į rožančių, berods ant valo, bet patikėčiau, kad ant savo plauko. Vis tik neturiu, kur eiti - ankštas mano pasaulis, grasinantis užversti visokiais rakandais. Ieškant atramos taškų, akį patraukia paveikslas - moteris su perlų vėriniu apvyniotu aplink ranką, pakeltą prie lūpų.

    -Kieno portretas, - rodau pirštu.
    -Mano. Iš seniau.

    Moteris nepanaši į ją, atrodo tokia pat jauna, bet tarsi kitas žmogus. Stebėtinai daug panašumų tarp nutapytosios ir manęs - plaukų spalva, blyški oda, net žalios akys. Ne ji nepanaši į portretą - jos plaukai tamsesni, akys blausiai žydros, bet ji turi kažkokį ramumą, kažkokią aurą, kurios pas mane nėra. Baigusi rožančių atkiša man, turbūt, kad iš tikro eičiau atgailauti. O aš jaučiuosi tarsi mane pripažino, nors neoficialiai. Aš noriu irgi prisiglausti rožančių prie lūpų - noriu visiškai tapti moterimi iš paveikslo. Yra nežemiškumo tame paveiksle, turbūt tokio, kai pasaulis susitraukia tik į vieną tašką, išnyksta aplinka ir lieka bent atvirumas pačiam sau. Esu aš, bet aplinka vis veržiasi į mane. Sucypia durys - šeimininkė netrukus išeina, berods persirengti.
    Todėl išeinu ir aš pati sau, lyg suprasta ne taip, pasimetusi. Šitaip irgi neturėsiu mokinių, greit susensiu, neturėdama kam papasakoti apie sumenkusias būtybes, apie visuomenę paliekančią tave už nugaros, apie švelnias moteris, kurios įpila pieno. Bevaisės pastangos norint vėl matyti viską aiškiai. Pasaulis skelbia įsivaizduojamą šlovę - naujom reinkarnacijom - baltais smulkiais žiedais puošiasi medžiai, žiedlapiai padengę pėsčiųjų takelio plyteles, ir krentantys ant manęs. Ir kažkur tarp jų iš minčių ir buities į dangų kyla netvarkingas, krūvą primenantis bokštas ir erdvės užsipildo.