kai kalbuos su tavim –
visada sėdi nematomam krėsle
tvirtai įrėmęs švarias pėdas į debesį
burtininko lazda matuoji kančių gręžinius

tolumoje Edeno sodas nokina aukso obuolius

gerai, kad jų nenoriu –
jaučiuosi laisva nuo tavo paliepimų

kartais krūtinėje net aido nesigirdi –
sugeriu tuštumą