Mūsų kiemas prie pat Rytprūsių sienos. Rusai smarkiai pliekia fricus.  Jau Kaunas su žemėmis sumaišytas.  Kazlų miškus pabūklai šukuoja.  Vokiečiai ginasi net išsišiepę, pasiryžę žūtbūt neprisileisti priešo. Kasa apkasus, raizgo spygliuotų vielų užtvaras. Iš namų veja visus, kas tik po kojomis pasipainioja. Išeitis viena – su  manta, klykiančiais vaikais bristi per  upelį, kulniuoti vakarų link. Patrankos bubsi ir bubsi. Jų gausmas nenumaldomai artėja. Gaišti nėra kada. Minios važiuotų ir pėsčiųjų pasipila miškais, grioviais, takeliais.  Traukdami svetimomis žemėmis, išvytieji nejučia atsisuka,  išgąstingai krūpčioja. Jų sodybos   liepsnose paskendusios.
- Kodėl niekas negesina?! Ko gaisrininkų nekviečia? Kai užsidegė tėtuko namai, juos kaip mat užgesino. Ten jis ir dabar  tebegyvena, - iš vietos pašoka Jonis.
- Taikos metu, Jonuk, viskas įmanoma. Pamėgink tokioj maišaty ką nors prisišaukti. Per  karą tik  naikinama. O ir gesinti neapsimoka. Vis tiek jei ne vieni, tai kiti užkurs. Džiaugiesi, sveiką kailį išnešęs. Ilgai dairysiesi – pražūsi. Tai paliudija ir pikti kariškių šūkaliojimai:,,Los los! Žioplinėsite, visiems bus kaput.” ( Pirmyn pirmyn… visiems bus galas). Vyrus ir mergas nuvaro apkasų kasti. Moteris, senelius, vaikus gena tolyn. Išskirtiesiems neleidžia net atsisveikinti ir vargu ar jie besusitiks. Patrankų gausmas netyla, kaskart vis aiškiau, garsiau grumsi.
Miesteliai, kaimai dešimtis kartų eina iš rankų į rankas. Vokiečiai įnirtingai spiriasi. Rusai dar aršiau puola. Iš ryto aplinkui vokiškai gargaliuoja,  vakare jau  rusiški keiksmažodžiai pasipila. Žmonės palikti likimo valiai.  Pulkeliais,  po vieną skuba pirmyn. Iš lėktuvų į beginklę minią sminga bombos. Dar labiau išblaško gerokai praretintas nelaimėlių gretas.Už  nugarų – gaisrų pašvaistės, šiurpina tankų burzgimas. Frontas – kaip pasiutęs šuo, už gerklės kiekvieną stveria.