savo Dievo kartais tykau
žodynuose –

tarp trumpų
lotyniškų frazių ir
kiek ilgesnių nutylėjimų,

tarp penkių
linijų ir ką tik iš pietų
parplaukusių paukščių

(jie švelniai nutupia
kedendami plunksnas),

tarp lūpose atliepiančių
skambių magiškų
užkalbėjimų,

savo vaikystės
pievose ieškau  ir
painiuose naminių aviečių
brūzgynuose,

pageltusiuos
knygų puslapiuos,
kurių nepajėgi pakelt,
jų baimingų minčių
iškelt nepajėgi
–
tik pradeda brėkšti
ir atrodo, kad jau,

lyg nukrito jau raištis,
suskaičiavus iki dešimties,
sugavus raktą nuo
šifrų skrynios,

pilnos mūsų
paskirų ėjimų
nežinia kur