Hieroglifas ir sąvaržėlė

Atsipūtimui ir arbatai pas mamą turėjome pusvalandį. Nežinau kodėl, bet norėjosi, kad tas pusvaladis kuo greičiau praeitų. O kodėl užėjau ir apie kokį atsipūtimą kalbėjau, net pats nesupratau. Norėjosi pabėgti nuo šėlstančių minčių, kurios nė akimirkai nenorėjo manęs apleisti. Ant antikvarinio, dvidešimto amžiaus pradžioje pagaminto stalo jau garavo arbata. Nuo porcelianinių puodelių sklido kvepiatis aromatas. Žvilgsnis gaudė besikeičiančius ir greitai išnykstančius garuose siluetus. Juose galima buvo pamatyt ką tik nori: čia išnyra trys kaklai be galvų, čia vienaakė dvasia įstelbia žvilgsnį, čia švelnus meškutis su medaus statine iš senolio pasakos ar fantastinio grožio žiedas- gal dar niekad pasaulyje nežydėjęs.
- O aš Lilei turiu dovanų ,- pasigirdo močiutės balsas.
Mama prieš porą savaičių grįžo iš Egipto ir mylimiausiai anūkei atvežė sidabrinį amuletą. Niekaip nebegaliu suprasti, kaip bibliotekoje visą amželį pradirbusi moteris dar gali susitaupyti iš varganos, knygų mylėtojos pensijos.
-Parodyk, parodyk,- krykštė Lilė. Ant amuleto dievo žodžio raštu* buvo išraižytas jos vardas. Keistai man atrodė tie nesuprantami ženklai ant sidabrinės plokštelės. Kai pagalvoju, kam mums tokia egzotika, kai jau baigiam užmiršti savo senolių gimtąją kalbą. Bet viskas yra taip, kaip turi būti. Nors ir visiškai suprantama močiutės meilė anūkei, bet mane- jos tikrą sūnų, apėmė toks švelnus, švelnus, baltut baltutėlis pavydas. Atrodo, kad mama manęs taip nemylėjo. O gal negalėjo taip mylėt ? O gal tik taip atrodo?
- Ar paskaitysi man pasaką apie dvyliką juodvarnių? - besidžiaugdama amuletu mažylė keberiojosi močiutei ant kelių.
- Paskaitysiu, paskaitysiu,- aidėjo amžių patirtį sugėręs močiutės balsas.
Nejučia pralėkė tas pusvaldis pas mamą. Su Rūta vėl įsėdom į visko mačiusį, senutį, vestuvių proga uošvio padovanotą, kabrioletą. Plieskė skaisti pavasarinė saulė. Iki penkiolika metų nematytos sostinės laukė trys valandos kelio.
Kai pajudėjom iš mano vaikystės kiemo, apėmė neapsakomas laisvės ir ramybės jausmas. Ramybės, nes amžinam ilgesy gyvenančiai mamai palikome Lilę. Laisvės, nes jau senokai nebeturėjom galimybės pabūti tik dviese. Tiesiog lijo maloniausiais jaunų dienų prisiminimais.
-Klausyk, lyg nuotaika pasitaisė,- prabilo Rūta.
- Gal,- ištariau, dar stipriau paspausdamas akseleratoriaus pedalą, lyg norėdamas kuo toliau pabėgti nuo praėjusios nakties košmarų, kurie persekiojo iki pat gimto namo slenksčio.
Lėkėme kalvotu ir vingiuotu keliu. Priekyje pradėjo kauptis ryškių ir sodrių spalvų debesys, vis labiau sunkstantys nuo garuojančios pavasariu žemės. Kai užlėkdavome ant kalvos viršūnės, rodės tuoj, tuoj prisiliesime prie tų pasaulio ašarų kaupyklų.
- Kažko lyg saldaus noris,- tik sau sumurmėjau po nosim. Po akimirkos mano akipločio erdvėje pasirodė dvi rudos persisunkusių debesų akys ir tuoj pat žemiškos meilės lūpos prigludo prie mano skruosto – saldžiai, saldžiai iki apsvaigimo. Dabar jau svaigino ramybė, laisvė ir meilė... Žemė ir toliau garavo, debesų spalvos sunkėjo į lietų ir į pirmą šių metų Perkūno griausmą.
Iki kelionės tikslo buvo likus valanda, kai dangus prapliupo visom pasaulio ašarom. Judėjom dvigubai lėčiau net nejudėjom, bet plaukėme debesų sieloj, kad, pasiekę tikslą, pamaitintumėme savo kūnuose tūnančias dvasias, ištroškusias peno- tikro peno dvasiai. Jaučiau, kad mūsų kabrioletas rieda link to peno, tiek metų net nepriartėjusio iki kasdienybės užguitų sielų.
Kaip stebuklingas, dar niekados pasaulyje nežydėjęs pavasario žiedas, prasivėrė teatro užsklanda. Scenos gilumoje pasirodė visatos tolių imitacija su neryškiai spindinčiomis už begalybės sviesmečių žvaigždėmis. Priešingose scenos pusėse pasirodė du siluetai. Jų apdaruose atsispindėjo iš žvaigždžių atkrintantys spindulėliai. Plieskėsi vis ryškesnė prožektorių šviesa. Ryškėjantys siluetų kūnai niro iš tylos švelniai griežiant simfoninio orkestro smuikams. Žvaigždžių spindulėliuose ryškėjo kintančios erdvėje kūnų formos. Jose tūnojo žmogaus pradžia- moteriškasis ir vyriškasis pradai. Pradų esybę gaubė kostiumai iš sąvaržėlių- lyg dar labiau sustiprindami jų senumą ir besiliejantį modernizmo šokį. Nebuvo būtina suvokt judesių prasmės, kuriuos gaubė muzika. Gėriau nesuvokiamą dvasios peną. Per būtį plaukė mintys pažymėtos seniausiojo rašto ženklais*. Iš minčių kilęs metalų taurumas skverbėsi į kasdienybės išvargintą kūną. Šokio plazdėjime nukeliavau už tūkstančių šviesmečių nuo žmogiškos realybės. Šalia manęs sėdėjo Rūta, o mama jau tikriausiai migdė Lilę.
Toks buvo pabėgimas nuo košmarų nakties. Ir pilnatys kartais būna tokios nuostabios...


*Hieroglifai -egiptietiškai sš n mdw nṯr „Dievo žodžio raštas“
Cieksas Žalbungis