Ilgesingai pavasaris delnus bučiuoja
Stengias žiemą pamiršt ir vis žvelgia į tolį
Atmintis vis atsigręžia, kad prisimint...
Prisiminti, deja, tiktai prisimint.

Vienas kitą pamiršti nusprendėm - išėjom,
Bėgo širdys per ledą ir laužė jas vėjas.
Nieks nesakė, kad dienos išėję negrįšta
O jei būtų, juk būtume dar pasilikę.

Apkabina dangus, tyliai verkia miškai
Groja pirštai klavišais... Deja, per vėlai
Mes paslydę sudraskėm svajonių burias
Ir taip dėlsėm ilgai atstatyti naujas.