Prašei manęs, aš nupiešiau tau saulę,
Žaliuojančius laukus ir tekančias upes.
Tai dar viena gyvenimo apgaulė.
Kur negyvi šitie vaizdai tave nuves?

Čia ošė miškas, upė ten tekėjo,
Visad aidėjo gyvas girių gaudesys.
Dar buvo laikas – šūviai čia skambėjo,
Šešėliais vijosi tamsi rudens naktis.

Lig šiol balsai čia aidi prislopinti
Jaunų drąsių širdžių, išėjusių tenai...
Nuo vėjo pieštas miškas kiek palinkęs,
O gamtoje gyvoj – kelmai, tiktai kelmai...

Išnyko viskas. Viskas išsitrynė.
Tik mūsų atminty paliko tie vaizdai.
Nauji saulėtekiai kitus takus jau mina.
Saulėlydžiais išnyksta visa tai.