Rausvais saulėtekio takais
ir debesų baltutį rojų,
per bundantį iš miego gojų
jis skuba, lekia .Greit ateis,

purienomis pasidabinęs.
Jo lūpose skardens daina,
labai švelni, šilta šilta...
Berželis oš, ją prisiminęs.

Pažvelkite, pasaulis bunda –
letargo purto likučius.
Šalin tamsa.Šviesos vaikus
prikėlė. Ir vilioja , gundo

mylėti ir laisvai alsuoti.
Į dangų kilt svajų sparnais...
Atjoja saulėtais žirgais
gyvybę žemei dovanoti.

2011.03.07.