◘ ◘ ◘ ◘


     Tvilksi virš vieškelio kaitriai
     oras įkaitinęs šviesą,
     gluosnio   šešėlyje  saugo
     vėsą birželio vidurdienis,

     Ir tau nesinori atplėšti,
     kojos, nei delno, nei pilvo –
     tik skruostu priaugt ir klausytis,
     lapų šlamėjimu virtusio
     vėjo kalbėjimo niekam...
     Ir tu su žeme – lyg suaugęs jau,
     kol pamatai – atidarda,
     žvyrkeliu katafalkas...
     Ne! neatidarda  – artinas
     ryškiai  – nė garso nė dulkių!?..

     strykteli! žiū!.. o ten – nieko.
     Tiktai įkaitęs vidurdienis...