Ne be reikalo vakar buvau Smiltynėje, taip ir galvojau, kad tai padės man ką nors parašyti...
Pajūrys ir kokius 20 metrų nuo kranto užšalusi jūra... Gaila, ledas plonas, toli nenueisi. O jūra kelia ledą nuo apačios, bangos tiesiog siaučia ir neleidžia nusukti akių nuo jų, nežmoniškas vėjas, kuris leidžia man būti laisvam, gaila, ne visada viskas taip paprasta. Kartais jis sugeba sukaustyti ir tvardyti mano jausmus ir emocijas, kartais neleidžia eiti ten, kur aš noriu. Taip, jis – vėjas, jo gyvenimo niekas nekontroliuoja ir nevaldo, ir jam nesvarbu, kas jam ką sako, kas ant jo pyksta ir keikia jį. Jis vis vien su mielu noru pakels kokiai moteriai sijoną arba nupūs vyrui kepurę ir dar atsisukęs smagiai nusijuoks, juk jis – vėjas.
Kartais ir jam tenka nuliūsti, kartais tenka atiduoti ir pridėti galybės jūrai, kuri nė kiek nenusileidžia vėjui, tik tiek, kad ji visada vienoje vietoje, o jis yra kur jo reikia, ir nereikia. Jūra – plati ir didinga, atrodo nenugalima, nors yra labai gležna. Plačiom savo bangom trankydama į pakrantę ir keldama ledą nuo „šaknų“ ji tik dar kartą parodo, jog ji nepriekaištinga ir arogantiška dama. Atsargiai reikia su ja elgtis, nes dvimetrinė jos banga kaipmat gali būti pranašesnė už Tave.
Mūsų gyvenimas taip priklausomas nuo tokių smulkmeniškų, bet labai didelių reiškinių, ir žmonės nesugeba apie juos susimąstyti.

Keliaujantis lietum, Maldininkas.