☼ ☼ ☼


Šėlsta po dangų, staugia
šuorais bastūnas vėjas,
kovo prasidėjimą
saulei dosniai paliejus,
ir nė užuominos lapų –
šakos kol švarios – nuogos
ganosi akys po šviesą,
kol be šešėlių ją košia
vyšnios, krūmokšniai, ir sniegas
murzinas, laižomas saulės,
tartum pavargęs baltasis
tigras, miegot pasirengęs,
ir po vokais užmerktais,
kūną ištirpęs, sapnuoti,
plyštantį pumpurą beržo,
dar šalną pražydusiuos soduos...