Kažkodėl apie ją pagalvojus – duona ir laukas
Lyg suskirdus oda į save begeriąs rudeninę
Salsvą miglą, kur krenta lietaus neišlaukus
Ir rūkus, kur užstoja tau vaizdą į plynę.

Kažkodėl niekada – nei upelio, nei augalo kvapo,
Nei žiedų ar javų priplaktų po karčios vasarinės audros.
Ir veikiausiai tai reiškia kažką, nes negali taip būt, kad sutapo,
Jei tik prietemas tirpstant matai ir nė kampo aušros.

Ir visai ne todėl, kad tapatintum tai su istorija,
Su blizgiais, spaustuviniais dažais dar vis trenkiančiais puslapiais,
Tai veikiausiai todėl, kad jei kartais save pagalvoji
Pamatai – duonos kriaukšlė porėta, virš laukų švilpiniuojama dusliai.