Giliai rašau – giliau nebūna,
Kai Dievą paverčiu žmogum.
Ar atvirkščiai – į žmogaus kūną
Įleidžiu Viešpatį. Dangum

Ropoja boružės raudonos
Su baobabais ant pečių.
O baltą sąsiuvinio foną
Neplautais pirštais aš liečiu

Vien tam, kad liktų spaudas nykščio –
Labiausiai matoma dėmė.
Iš džiaugsmo boružėlės krykščia –
Jos nebegali pralaimėt,

Nes sąlygas nustato fonas
Ant balto mėlynais dažais.
Aure, betonas... Ar batonas?..
Jei forma ta, tai tik laižais...

Giliai rašau – giliau nebūna –
Augs baobabai iš minčių...
Šį kartą boružės aš kūną
Sutraiškiau spausdamas nykščiu.